Istorija prasideda nuo jos nežinojimo…
Kiekvienos kapinės, kaip ir žmonės, turi savo istoriją, paslaptis, gyvenimą ir mirtį. Senosios Birštono kapinės, veikusios iki 1961 metų, tęsia savo gyvenimą - jau vos matomais takais kartais praeina poilsiautojai, turistai ar tiesiog ramybės ieškantys žmonės… Mes, gyvieji, esame tarsi grandis, jungianti abu pasaulius…
Vos vos stumtelim pailsusius nuo laiko vartelius, gailiai sudejuoja, bet nepasiduoda… Lyg sustojęs laikas…
Kapinaitės miestelio centre slepia senąsias kurorto gyventojų istorijas. Akį patraukia kiek aukščiau tako stovintis puošnus ketaus paminklas.Na, gal buvęs “puošnus”, mat sulūžusiam paminklui būtinai reikia restauracijos… Čia – kunigo Rubšos kapas. Caro valdžiai uždarius karmelitų vienuolyną Vilniuje, 1899 m. į Birštoną klebonauti atvykęs karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša ėmėsi rūpintis dabartinės mūrinės bažnyčios statyba, deja, jos konsekravimo nesulaukė, miręs 1904-aisiais…
Šalia – ir kunigo Kazimiero MIeškėno kapas, 13 metų tarnavusio klebono pareigose Birštono parapijoje.
Stabtelim raudono granito paminklas provizoriui Antanui Jodviršiui, kas žino, - gal buvusiam miestelio vaistininkui… Lyg trūktų kažko antkapio viršuje – gal kryžiaus, o gal nedidelės skulptūros, įprasminančios liūdesį…
Dydžiu išsiskiriančioje kapavietėje juodo granito paminklas žymi lenkės Felicijos Machwitz (1850–1911) poilsio vietą. Anot senųjų miesto gyventojų, lenkė F. Machwitz labai mylėjo Birštoną, finansavo kapinių tvoros įrengimą, prisidėjo lėšomis prie bažnyčios statybos ir labai norėjo būti čia palaidota. Čia buvo jos širdies namai.
Klaidžiojam. Prie tako - laiko jau gerokai nublukintas antkapinis paminklas 1941 m. birželio 23 d. žuvusio Birželio sukilėlio Antano Blekaičio atminimui, netolies – ir Birštono muziejaus statytojo, girininko Antano Katelės kapas. Naujesni mediniai kryžiai mena knygnešį Kajetoną Sviderskį, Birštono kleboną Povilą Sakalauską, Sibiro lageriuose kalintus ir Tėvynėn negrįžusius tremtinius…
Daug metalinių kryžių… Palinkę, pagraužti laiko tėkmės saugo atmintį… Pastebiu, kad daug vienodų, šitie, skaičiau, buvo gaminami Kaune, Rekošo metalo gamykloj. Ir atlaikė laiką…
Už kapinaičių tvoros – vienišas kapas, lyg dar viena liūdna meilės istorija… Ko gero, įdomiausia tai, kad čia palaidoto Antonie Schymansky mirtis neužfiksuota Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiose mirties metrikų knygose, nei kituose dokumentuose. O tiesa, matyt, tokia - 1911 m. Birštone poilsiavęs lenkų kilmės vokiečių karininkas A. Schymanskis įsimylėjo Kurhauze dirbusią lietuvaitę Marytę ir jai pasipiršo. Marytės nepėsčios būta - ji ne tik nesutiko ištekėti, bet ir išdavė karininką su kitu. Nelaimingos meilės kankinamas, Antonie 1911 m. lapkričio 8 d. prie Kurhauzo laiptų nusišovė… Pasakojama, kad tragedijos sukrėsta mergina palaidojo karininką A.Schymanski, kaip savižudį, už Birštono kapinių tvoros ir net pastatė jam paminklą…
Reda dar pasivaikšto parko takeliais tarp skulptūrų. Galvoju, kad čia itin gera vieta tokiam tyliam menui – tarsi nematomas tiltas tarp pasaulių… Atsisukęs į ramybėje skęstančias kapinaites, stoviu. Šiapus ir anapus tvoros – ta pati tyla, supranti, kad viskas – laikina, pinigų, puikybės ir ambicijų į kapus tikrai nenusinešime…
Gyventi reikia, kol gyvi… Nes juk iš tiesų, gyvenam mažai, daugiau – pergyvenam, ką apie mus pagalvos ir kaip įvertins…
Mėgaukimės laiku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą