Kelionė be vėliavos

Aną savaitgalį Lietuvos Kultūros paveldo departamento nekilnojamųjų kultūros vertybių registre aptikom puikią ir bent mums visiškai naują informaciją – Kaišiadorių rajone atrastas dar vienas piliakalnis!!! Pasirodo, dar praėjusių metų lapkričio 23 dieną Kultūros vertybių registre oficialiai užregistruotas beveik 6000 kv. metrų plotą užimąs Migonių II-asis piliakalnis, stūksantis miškelyje visai netolies nuo seniai mums žinomo Migonių piliakalnio. Na, menką valandžiukę paėjėti palei vinguriuojančią Kruonės vagą, ko gero, reikėtų, bet galima ir pavažiuot 😊 Gaila, dar negalime keliauti visi kartu, bet dabar – itin geras laikas pasižvalgyti. Visai Migonių pakraštyje kelias šakojasi, ir  dar iš tolo pastebiu tiltą per Lapainią, bus 24-asis į mano tiltų kolekciją 😊 

Tuoj už fermų smagumas baigiasi, purvas sušalęs stambiomis riekėmis, ir tikrai nevilioja, todėl gerą gabaliuką kelio riedam tiesiog pieva. Kai visai atšils, keliukas virs pažliugusia buza, o pieva – įmirkusia kempine, tuomet net nebandykit.

Stojam paskutinėj sodyboj. Amsi draugiškas šuo, durys praviros, bet žmones girdžiu tik šalia esančiame miškelyje, matyt, pjauna malkas. Pamatę mus su Elena Marija, išlenda arčiau. „Jo, jo, yra ten piliakalnis, dar pernai vyrai vaikščiojo, erkes net pilnais delnais rinko“, - patvirtina tvirtas vyriškis ir mosteli ranka. Brendam. 

Gerai, kad šiandien žandus dilgina tik lengvas šaltukas, net pirštinių nereikia. Pamatę slėnyje prisnūdusį upeliūkštį, pametam galvas ir ropščiamės ant kalno anapus – gal čia? Bet navigacija užsispyrusiai tvirtina, kad tik nutolom nuo tikslo, todėl pamindžiuokuojam ir grįžtam.

Raudonas taškas ekrane pamažu artėja, ir iš tolo pamatau nedidelį pylimą, reiškia, einam teisingai. Ir kai persiritam per griovį, už kelių žingsnių suprantu bestovįs tiesiai trikampio formos piliakalnio aikštelės viduryje. Jėėėėėėė!!! 

Šlaitai statūs, bemaž 20 metrų aukščio, dešinėje murmena bevardis upeliukas, o kitoje pusėje pavasariškai žvaliai garma Lapainia.  Daug išvartų, duobių, gal net įžvelgiu antrą griovį, nelabai supaisysi. Pabūnam. Juk šiandien – tik žvalgyba, kada nors tikrai grįšime ant piliakalnio visi kartu. 

Sukam atgal, sekdami savo pėdomis sniege, taip kur kas lengviau. Neskubam. Visai prie sodybos dar kartą susitinkam tą patį vyriškį. Burzgia traktorius, tai tik ištiesiu ranką ir pakeliu nykštį, lyg „patiktuką“ piliakalniui. Abu šypsomės.

Štai taip. Galėčiau teigti, kad nuo šiandien mudu su Elena Marija „kolekcijose“ turim po 392 piliakalnius 😊 Bet vėliavos nekėlėm, kelsim visi. Tada ir užskaitysim 😊

Jei ieškosit, tikslios piliakalnio koordinatės – 54.72936, 24.18780.

Ir paskubėkit, tuoj tuoj pavasaris 😉

Vakaras

Anokia čia kelionė... Bet taip, deja, kartais nutinka, ir vakar labai labai liūdni gyvenimiški reikalai nuginė mus net į Kelmę... Diena ir šiaip buvo apniukusi, verkšleno tai sniegu, tai lietumi, temsta irgi dar visai anksti, todėl atgalios susiruošėm visiškoje tamsoje. Ir abu pagalvojom, kad keliolika ar keliasdešimt minučių nieko nenulems, skirkim jas miestui – bus bent kiek šviesiau galvose...

Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo istoriją skaičiuoja net nuo XV a. pradžios, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kelmėje 1416 m. įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. Dabartinė, prie kurios vartų sustojam, pradėta statyti 1901-aisiais, darbus prižiūrėjo tuometis Kauno gubernijos architektas Nikolajus Andrejevas, laikomas vienu iš pagrindinių Lietuvos neogotikinių bažnyčių bendraautorių. Projekto autorius - švedas Karl Eduard Strandmann, o pati bažnyčia, sako, itin panaši į to paties kūrėjo suprojektuotas Palangos ir Jelgavos bažnyčias. Pro mažytį langą sklinda blausi geltona šviesa, matyt, - vakaro mišios. Vidun nelendam, tiesiog tyliai minutėlę pastovim. Slegia sunki diena.

Skvere priešais bažnyčią – šaltu metalu blizgąs skulptoriaus Vlado Vildžiūno paminklas „Baladė", skirtas pažymėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Bergždžiai bandau perskaityti postamente iškaltus žodžius... Tamsu.

Mūrinė Evangelikų reformatų bažnyčia, išlikusi iki šių dienų, pastatyta beveik 300 metų anksčiau, XVII amžiuje, beje, įvairūs istorijos šaltiniai nurodo visiškai skirtingas datas – 1615-ieji, 1622-ieji ir net 1650-ieji. Jos statyba rūpinosi žemaičių seniūno Jurgio Gruževskio šeima. Pėdos sniege veda pro bažnyčią, kažkur tolyn... Varpinės bokšte laiką miestui rodo laikrodis... 

Kitapus gatvės ryškioje vakaro žibintų šviesoje pastebim keistą metalo ir akmens kompoziciją – lyg ir laikrodis, o gal – amžinybės ratas...

Barokinio stiliaus Kelmės dvarą apie 350 metų valdė ta pati Gruževskių giminė. Dabar dvare įsikūręs Kelmės krašto muziejus. Beje, vieną iš buvusių savininkų, Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio generolą adjutantą Jurgį Gruževskį drąsiai galima pavadinti kolekcininku – jis buvo surinkęs vienintelį Lietuvoje reformacijos istorijos archyvą, turtingą numizmatikos rinkinį, senovinių medalių kolekciją, rečiausių knygų (apie 5000 tomų) biblioteką. Iki mūsų dienų yra išlikę devyni dvaro sodybos dvaro pastatai, bet mes tik apeinam nedidelį lankstą nuo gatvės. Tai, ką matome, išties gražu ir didinga, norėtųsi grįžti ir viską pamatyti dienos šviesoje. Kada nors tikrai susiruošim 😉

Kelmės gaisrinės pastatas – vienas seniausių Lietuvoje, pastatytas dar 1952 - aisiais. Prieš du metus dailininko Andriaus Seselsko dekoruota gaisrinė nušvito naujomis spalvomis, sako, dabar fotografuotis atvažiuoja ne tik turistai, bet ir jaunavedžiai. Tikrai gražu.

Paskutinis mūsų sustojimas – prie senojo Kelmės vandens malūno. Užtvenkta Kražantė veržlia ir galinga srove tiesiog nugarma po XIX a. pastatytu trijų aukštų malūnu. Raudonų plytų sienos tikrai mena geresnius laikus, kai čia kvepėjo duona... Kiek tolėliau – plati užtvanka, krentantis vanduo užgožia bet kokį kitą garsą. Tiltas, kaip, beje, ir kai kurios miesto gatvelės, papuoštas tapybos darbais. Stoviu ant žuvitakio, kiek nejauku, todėl tik trumpą akimirką žvilgsniu nulydžiu parko žibintų šilumą...

Visai vakaras. Tylėdami sukam namo.  

Laikas pakalbėti apie laiką

Paskutinėmis rudens dienomis iš kasdienybės skubėjimo “pavogęs” keliasdešimt minučių, atvažiuoju į KTU miestelį. Prisipažinsiu, noras labai konkretus ir žemiškas - pamatyti didžiausią Lietuvoje vertikalų saulės laikrodį, atsiradusį ant vieno iš KTU pastatų sienų prieš 16 metų.

Randu nesunkiai, dar labiau nustembu susivokęs, kad ieškodami Gričiupio laiptų, stovėjom visai šalia, tik už keliasdešimties metrų. Nesu matematikas, nelaikau savęs net ir skaičių mėgėju, tai tas laikrodžio grožis – dalykas, dėl kurio galėčiau ginčytis. Laikrodis didelis, sako, net 9x9 m., taigi, - 81 kvadratinis metras skaičių, taškų ir linijų ant baltos sienos 😊 Dangus apniukęs, suprask, laikrodis nebeveikia 😊 

Prie saulės laikrodžio tokiems kaip aš įrengta informacinė lentelė, aiškinanti, kaip skaityti laiką pagal saulę. Kiek suprantu skaitydamas, per zodiako ženklus ir valandines linijas slenkantis šešėlis turėtų rodyti tikslų saulės laiką... Tiesa, žinosiu ir prisiminsiu, kad visų jų "rodyklė“, vadinama „gnomonu“, yra nukreipta į Šiaurinę žvaigždę, kad būtų lygiagreti Žemės sukimosi ašiai. Šalia ant sienos kabo agentūros „Factum“ diplomas, patvirtinantis laikrodžio išskirtinumą. Akį traukia ir ryškiai geltonas laiptų turėklas – jau toks storas, kad ranka niekaip neapimti. Va, čiuožt juo žemyn – kaip tik 😉

Laikas dar „nespaudžia“, pasivaikščiosiu po studentų miestelį. „Žinios, talentas, dorybė“ – taip skamba universiteto šūkis, išvertus iš lotynų kalbos. Aukštoji mokykla savo istoriją skaičiuoja nuo 1922 metų vasario 16 dieną įkurto Lietuvos universiteto atsiradimo. Keitėsi valdžios, santvarkos, mokslo studijų kryptys, ir tik 1991 metais KTU tapo techniškuoju universitetu su pasaulinius reikalavimus atitinkančia studijų sistema. O studentai... Jie, matyt, visais laikais buvo ir bus kiek padykę – na, sutikit, kam kitam būtų skirta lentelė „baseine maudytis draudžiama“ 😊

Įsiamžinęs nenusakomo dydžio panoraminiame veidrodyje, kiek užtrunku prie KTU foto studijos narių nuotraukų parodos. Visur – žvaigždėtas dangus, romantika... Ir net tie vaizdai, kuriuos kažkada mačiau dienos šviesoje, atrodo stebuklingai...

Skulptūra prie tako – „Laiko ratas. Begalybė“. Apeinu, apžiūriu ir pagalvoju, kad visai tiktų į kompaniją prie mūsų miestą „puošusio“ „santechniko rakto“...

Tolėliau, ant vieno iš pastatų galo – visą sieną užimantis piešinys erdviniu formatu "Dadaistinė Mona Liza XXI amžiuje". Monos Lizos akis puošia specialūs akiniai iš apšvietimo sistemos vamzdelių. Išsprendus įvairius matematinius uždavinius, suteikiama galimybė mobiliuoju telefonu pasirinkti ir pakeisti Monos Lizos akinių spalvą. Net yra pažymėta vieta, į kurią atsistojęs, gali nusifotografuoti su Mona Liza, bet vėl – reikia kažką išspręsti… Ech, jau geriau reiktų tiesiog kažką parašyti… Prisimenat, dar Mikė Pūkuotukas sakė – “negalima negerbti to, kuris moka parašyti TREČIADIENIS, kad ir su klaidom.” :D

Grįžinėju, vis prasilenkdamas su linksmai klegančiais studentais, girdžiu kalbant lietuviškai, angliškai, lyg ir kažkokia arabų kalba… Kitas gyvenimas, kuriuo ir mes gyvenom prieš tris dešimtmečius… Kitas laikas…

Mūsų Emilija Marija neseniai puse lūpų prasitarė, kad jai patinka KTU… 😉 Kas žino, gal kada nors, kaip ir mama 😉… Bet tai taip pat jau bus kitas laikas. Jos laikas…