Laikas pakalbėti apie laiką

Paskutinėmis rudens dienomis iš kasdienybės skubėjimo “pavogęs” keliasdešimt minučių, atvažiuoju į KTU miestelį. Prisipažinsiu, noras labai konkretus ir žemiškas - pamatyti didžiausią Lietuvoje vertikalų saulės laikrodį, atsiradusį ant vieno iš KTU pastatų sienų prieš 16 metų.

Randu nesunkiai, dar labiau nustembu susivokęs, kad ieškodami Gričiupio laiptų, stovėjom visai šalia, tik už keliasdešimties metrų. Nesu matematikas, nelaikau savęs net ir skaičių mėgėju, tai tas laikrodžio grožis – dalykas, dėl kurio galėčiau ginčytis. Laikrodis didelis, sako, net 9x9 m., taigi, - 81 kvadratinis metras skaičių, taškų ir linijų ant baltos sienos 😊 Dangus apniukęs, suprask, laikrodis nebeveikia 😊 

Prie saulės laikrodžio tokiems kaip aš įrengta informacinė lentelė, aiškinanti, kaip skaityti laiką pagal saulę. Kiek suprantu skaitydamas, per zodiako ženklus ir valandines linijas slenkantis šešėlis turėtų rodyti tikslų saulės laiką... Tiesa, žinosiu ir prisiminsiu, kad visų jų "rodyklė“, vadinama „gnomonu“, yra nukreipta į Šiaurinę žvaigždę, kad būtų lygiagreti Žemės sukimosi ašiai. Šalia ant sienos kabo agentūros „Factum“ diplomas, patvirtinantis laikrodžio išskirtinumą. Akį traukia ir ryškiai geltonas laiptų turėklas – jau toks storas, kad ranka niekaip neapimti. Va, čiuožt juo žemyn – kaip tik 😉

Laikas dar „nespaudžia“, pasivaikščiosiu po studentų miestelį. „Žinios, talentas, dorybė“ – taip skamba universiteto šūkis, išvertus iš lotynų kalbos. Aukštoji mokykla savo istoriją skaičiuoja nuo 1922 metų vasario 16 dieną įkurto Lietuvos universiteto atsiradimo. Keitėsi valdžios, santvarkos, mokslo studijų kryptys, ir tik 1991 metais KTU tapo techniškuoju universitetu su pasaulinius reikalavimus atitinkančia studijų sistema. O studentai... Jie, matyt, visais laikais buvo ir bus kiek padykę – na, sutikit, kam kitam būtų skirta lentelė „baseine maudytis draudžiama“ 😊

Įsiamžinęs nenusakomo dydžio panoraminiame veidrodyje, kiek užtrunku prie KTU foto studijos narių nuotraukų parodos. Visur – žvaigždėtas dangus, romantika... Ir net tie vaizdai, kuriuos kažkada mačiau dienos šviesoje, atrodo stebuklingai...

Skulptūra prie tako – „Laiko ratas. Begalybė“. Apeinu, apžiūriu ir pagalvoju, kad visai tiktų į kompaniją prie mūsų miestą „puošusio“ „santechniko rakto“...

Tolėliau, ant vieno iš pastatų galo – visą sieną užimantis piešinys erdviniu formatu "Dadaistinė Mona Liza XXI amžiuje". Monos Lizos akis puošia specialūs akiniai iš apšvietimo sistemos vamzdelių. Išsprendus įvairius matematinius uždavinius, suteikiama galimybė mobiliuoju telefonu pasirinkti ir pakeisti Monos Lizos akinių spalvą. Net yra pažymėta vieta, į kurią atsistojęs, gali nusifotografuoti su Mona Liza, bet vėl – reikia kažką išspręsti… Ech, jau geriau reiktų tiesiog kažką parašyti… Prisimenat, dar Mikė Pūkuotukas sakė – “negalima negerbti to, kuris moka parašyti TREČIADIENIS, kad ir su klaidom.” :D

Grįžinėju, vis prasilenkdamas su linksmai klegančiais studentais, girdžiu kalbant lietuviškai, angliškai, lyg ir kažkokia arabų kalba… Kitas gyvenimas, kuriuo ir mes gyvenom prieš tris dešimtmečius… Kitas laikas…

Mūsų Emilija Marija neseniai puse lūpų prasitarė, kad jai patinka KTU… 😉 Kas žino, gal kada nors, kaip ir mama 😉… Bet tai taip pat jau bus kitas laikas. Jos laikas…