Vakaras

Anokia čia kelionė... Bet taip, deja, kartais nutinka, ir vakar labai labai liūdni gyvenimiški reikalai nuginė mus net į Kelmę... Diena ir šiaip buvo apniukusi, verkšleno tai sniegu, tai lietumi, temsta irgi dar visai anksti, todėl atgalios susiruošėm visiškoje tamsoje. Ir abu pagalvojom, kad keliolika ar keliasdešimt minučių nieko nenulems, skirkim jas miestui – bus bent kiek šviesiau galvose...

Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo istoriją skaičiuoja net nuo XV a. pradžios, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kelmėje 1416 m. įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. Dabartinė, prie kurios vartų sustojam, pradėta statyti 1901-aisiais, darbus prižiūrėjo tuometis Kauno gubernijos architektas Nikolajus Andrejevas, laikomas vienu iš pagrindinių Lietuvos neogotikinių bažnyčių bendraautorių. Projekto autorius - švedas Karl Eduard Strandmann, o pati bažnyčia, sako, itin panaši į to paties kūrėjo suprojektuotas Palangos ir Jelgavos bažnyčias. Pro mažytį langą sklinda blausi geltona šviesa, matyt, - vakaro mišios. Vidun nelendam, tiesiog tyliai minutėlę pastovim. Slegia sunki diena.

Skvere priešais bažnyčią – šaltu metalu blizgąs skulptoriaus Vlado Vildžiūno paminklas „Baladė", skirtas pažymėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Bergždžiai bandau perskaityti postamente iškaltus žodžius... Tamsu.

Mūrinė Evangelikų reformatų bažnyčia, išlikusi iki šių dienų, pastatyta beveik 300 metų anksčiau, XVII amžiuje, beje, įvairūs istorijos šaltiniai nurodo visiškai skirtingas datas – 1615-ieji, 1622-ieji ir net 1650-ieji. Jos statyba rūpinosi žemaičių seniūno Jurgio Gruževskio šeima. Pėdos sniege veda pro bažnyčią, kažkur tolyn... Varpinės bokšte laiką miestui rodo laikrodis... 

Kitapus gatvės ryškioje vakaro žibintų šviesoje pastebim keistą metalo ir akmens kompoziciją – lyg ir laikrodis, o gal – amžinybės ratas...

Barokinio stiliaus Kelmės dvarą apie 350 metų valdė ta pati Gruževskių giminė. Dabar dvare įsikūręs Kelmės krašto muziejus. Beje, vieną iš buvusių savininkų, Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio generolą adjutantą Jurgį Gruževskį drąsiai galima pavadinti kolekcininku – jis buvo surinkęs vienintelį Lietuvoje reformacijos istorijos archyvą, turtingą numizmatikos rinkinį, senovinių medalių kolekciją, rečiausių knygų (apie 5000 tomų) biblioteką. Iki mūsų dienų yra išlikę devyni dvaro sodybos dvaro pastatai, bet mes tik apeinam nedidelį lankstą nuo gatvės. Tai, ką matome, išties gražu ir didinga, norėtųsi grįžti ir viską pamatyti dienos šviesoje. Kada nors tikrai susiruošim 😉

Kelmės gaisrinės pastatas – vienas seniausių Lietuvoje, pastatytas dar 1952 - aisiais. Prieš du metus dailininko Andriaus Seselsko dekoruota gaisrinė nušvito naujomis spalvomis, sako, dabar fotografuotis atvažiuoja ne tik turistai, bet ir jaunavedžiai. Tikrai gražu.

Paskutinis mūsų sustojimas – prie senojo Kelmės vandens malūno. Užtvenkta Kražantė veržlia ir galinga srove tiesiog nugarma po XIX a. pastatytu trijų aukštų malūnu. Raudonų plytų sienos tikrai mena geresnius laikus, kai čia kvepėjo duona... Kiek tolėliau – plati užtvanka, krentantis vanduo užgožia bet kokį kitą garsą. Tiltas, kaip, beje, ir kai kurios miesto gatvelės, papuoštas tapybos darbais. Stoviu ant žuvitakio, kiek nejauku, todėl tik trumpą akimirką žvilgsniu nulydžiu parko žibintų šilumą...

Visai vakaras. Tylėdami sukam namo.