Kelionė be vėliavos

Aną savaitgalį Lietuvos Kultūros paveldo departamento nekilnojamųjų kultūros vertybių registre aptikom puikią ir bent mums visiškai naują informaciją – Kaišiadorių rajone atrastas dar vienas piliakalnis!!! Pasirodo, dar praėjusių metų lapkričio 23 dieną Kultūros vertybių registre oficialiai užregistruotas beveik 6000 kv. metrų plotą užimąs Migonių II-asis piliakalnis, stūksantis miškelyje visai netolies nuo seniai mums žinomo Migonių piliakalnio. Na, menką valandžiukę paėjėti palei vinguriuojančią Kruonės vagą, ko gero, reikėtų, bet galima ir pavažiuot 😊 Gaila, dar negalime keliauti visi kartu, bet dabar – itin geras laikas pasižvalgyti. Visai Migonių pakraštyje kelias šakojasi, ir  dar iš tolo pastebiu tiltą per Lapainią, bus 24-asis į mano tiltų kolekciją 😊 

Tuoj už fermų smagumas baigiasi, purvas sušalęs stambiomis riekėmis, ir tikrai nevilioja, todėl gerą gabaliuką kelio riedam tiesiog pieva. Kai visai atšils, keliukas virs pažliugusia buza, o pieva – įmirkusia kempine, tuomet net nebandykit.

Stojam paskutinėj sodyboj. Amsi draugiškas šuo, durys praviros, bet žmones girdžiu tik šalia esančiame miškelyje, matyt, pjauna malkas. Pamatę mus su Elena Marija, išlenda arčiau. „Jo, jo, yra ten piliakalnis, dar pernai vyrai vaikščiojo, erkes net pilnais delnais rinko“, - patvirtina tvirtas vyriškis ir mosteli ranka. Brendam. 

Gerai, kad šiandien žandus dilgina tik lengvas šaltukas, net pirštinių nereikia. Pamatę slėnyje prisnūdusį upeliūkštį, pametam galvas ir ropščiamės ant kalno anapus – gal čia? Bet navigacija užsispyrusiai tvirtina, kad tik nutolom nuo tikslo, todėl pamindžiuokuojam ir grįžtam.

Raudonas taškas ekrane pamažu artėja, ir iš tolo pamatau nedidelį pylimą, reiškia, einam teisingai. Ir kai persiritam per griovį, už kelių žingsnių suprantu bestovįs tiesiai trikampio formos piliakalnio aikštelės viduryje. Jėėėėėėė!!! 

Šlaitai statūs, bemaž 20 metrų aukščio, dešinėje murmena bevardis upeliukas, o kitoje pusėje pavasariškai žvaliai garma Lapainia.  Daug išvartų, duobių, gal net įžvelgiu antrą griovį, nelabai supaisysi. Pabūnam. Juk šiandien – tik žvalgyba, kada nors tikrai grįšime ant piliakalnio visi kartu. 

Sukam atgal, sekdami savo pėdomis sniege, taip kur kas lengviau. Neskubam. Visai prie sodybos dar kartą susitinkam tą patį vyriškį. Burzgia traktorius, tai tik ištiesiu ranką ir pakeliu nykštį, lyg „patiktuką“ piliakalniui. Abu šypsomės.

Štai taip. Galėčiau teigti, kad nuo šiandien mudu su Elena Marija „kolekcijose“ turim po 392 piliakalnius 😊 Bet vėliavos nekėlėm, kelsim visi. Tada ir užskaitysim 😊

Jei ieškosit, tikslios piliakalnio koordinatės – 54.72936, 24.18780.

Ir paskubėkit, tuoj tuoj pavasaris 😉