Rūkai... Nardydami nenurimstančiame automobilių sraute, pasiekiam Kauną. Miestas lieka šalia, mes nesukam, o sulėtinam tik prie Kleboniškio tilto. Dėl besikaupiančio kamščio keikiam vieni kitus, bet pristabdom visi be išmities – juk nekasdien savo akimis pamatysi nugriuvusį tiltą.
Nelaimė nutiko vasario 14-ąją, kai likusi apardyta
vidurinioji tilto dalis ėmė ir tiesiog „atsistojo“, pavojingai pakilusi virš
Panerių gatvės. Oficialiai tiltas dar prieš gerą dešimtmetį pavadintas jo
statytojo A. Meškinio garbei, šis tiltų statybos profesionalas automagistralėje
Vilnius-Klaipėda statė tiltus ir viadukus nuo Bačkonių iki Dubysos. Per daugiau
nei du dešimtmečius nuo 1963-ųjų A. Meškinis vadovavo bene 70 tiltų ir viadukų
statybai, bet niekada taip ir nebuvo apdovanotas sovietų valdžios, mat dar
1944-aisiais priklausė P. Plechavičiaus rinktinei, o jo tėvas buvo apdovanotas
Vyčio kryžiumi.
Stojam kiek nuošaliau.
Nugriuvusi tilto dalis kyla į ūkanas, suskilusi apačioje remiasi į žemę. Arčiau
nelendam – viskas aptverta, pluša statybininkai, daug technikos. Rasti bent
menką plyšelį mašinų sraute - irgi neįmanoma, o gal ir bereikalinga misija, juk
viską matome. Nekasdienis vaizdelis...
Sukam Kėdainių link, mėgaujamės lygumų žaluma. „Užmetam“ akį į Pagynės dvarvietę (patikėkit, čia nėra ko ieškoti), vos pristabdydami pralekiam dar pernai išvaikščiotą Labūnavą, ir mes – Kėdainiuose.
Bergždžiai panaršę sendaikčių parduotuvę, kelias minutes
skiriam senosioms žydų kapinėms, veikusioms čia nuo XVII amžiaus. Daugumos antkapių
įrašai – jau nebeįskaitomi, tik vėliausių palaidojimų vietas dar žymi jidiš
rašmenimis išmarginti akmenys. Rimtis. Keistai atrodo tik ryškiai mėlynos
spalvos metalinė tvora, ji visai čia netinka.
Daili ir prižiūrėta Kėdainių
Viešpaties Atsimainymo cerkvė istoriją skaičiuoja nuo 1861 metų, nors
stačiatikių parapija čia atsirado XVII a. viduryje, kai kunigaikštis Jonušas
Radvila vedė stačiatikę Moldavijos kunigaikštytę Mariją Lupul ir jos garbei
Kėdainiuose pastatė Šv. Andrejaus cerkvę ir Kristaus Atsimainymo vyrų
vienuolyną. Paklibinu vartus – užrakinti. Kiemelyje šalia cerkvės – atminimo
bareljefas bene žymiausiam buvusiam Kėdainių stačiatikių bendruomenės nariui,
caro Nikolajaus II-ojo laikų Rusijos ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui.
Nereikėtų stebėtis – jo vaikystė prabėgo Kalnaberžės dvare, vėliau jis gyveno
ir mokėsi Vilniuje, tarnavo Kaune, beje, jo prisiminimuose minimi ir
Kaišiadorys. Tiesą sakant, Kėdainių centre – kiekvienas namas gyvas savo
istorija ir atmintimi, čia tiek visko daug...
Dotnuvos gatvės gale stojam prie senųjų Kėdainių kapinių tvoros. Centre – XIX a. viduryje pastatyta grafų Čapskių mauzoliejinė koplyčia, kiek dešinėje – memorialas 1919-1923 metais kovose už Nepriklausomybę žuvusiems savanoriams, tarp jų – ir pirmojo anuomet žuvusio Lietuvos savanorio, Kėdainių miesto ir apskrities karo komendantūros kario Povilo Lukšio kapas. Tyliai pastovim.
Gaublio formos paminklas
„Kovojusiems su okupantais, siekiant atstatyti laisvą ir nepriklausomą
valstybę“ – tos pačios gatvės apačioje. Žemės kalvelėse įamžintos kovotojų už
laisvę pavardės... Ir vaikiškos pėdos šlapioje žemėje...
Siauromis gatvelėmis, o paskui
ir purvu atvingiuojam visai prie geležinkelio tilto per Nevėžį. Upė čia – ohoho
kokia, net šniokščia. Žiūriu į tiltą – kažkodėl dešiniajame krante jį laiko
akmenų pagrindas, kairiajame – betono. Ko gero, - dar ano karo aidai...
Kėdainių dvaro nebelikę nuo
1944-ųjų, jį mena tik parkas su tvenkiniais ir rūdžių graužiama stela su menamu
dvaro vaizdu... Šiurkštus šaltas metalas mums visai nepasakoja istorijos...
Vėl stojam prie tvoros 😊 Tilto gatvės tiltas į
Nevėžį įgriuvo ankstų sausio 31-osios rytą. Laimei, be skaudžių pasekmių.
Vaizdas neatrodo labai tragiškai, nors tilto konstrukcijos tikrai akivaizdžiai
pagraužtos laiko. Prisimenu, dar pernai juo važiavom ir nemąstėm, kiek arti
gali prisėlinti nelaimė. Į upės vagą nuvirtusi kelių dešimčių metrų ilgio tilto
dalis – ne tokia įspūdinga kaip Kaune, bet iš arti pamatyti – įdomu, ne mes
vieni žioplinėjam ir lyg žinovai garsiai aptarinėjam, ką pamatę 😊
Atsisveikindami pamojuojam Kėdainiams, ir su vėju, bet beveik taisyklių numatytose ribose, atskrendam į Jonavą 😊 Pirmą sykį po Ramybės skverą gvėrinėjom prieš kelis metus, žiemą, kai visa šeima džiaugėmės kalėdinių eglių gausybe. Šiandien su Emilija Marija stebimės ir džiaugiamės „Baubokų bulvaru“ 😊 Vaikštom skvero takais ir šypsomės, žiūrėdami į šmaikščius Užgavėnių personažus, čia – ir nuotaka, ir elgeta, ir velniai su raganom...
Nejučia pagalvoju apie pilką apie mūsų miesto gyvenimą... Tiesa, Jonavos Ramybės skveras – buvusios miesto kapinės, bet dėl rimties čia niekas nesuka galvos – žmonės GYVENA GYVENIMĄ. O ir kapas likęs tik vienas – branginama gydytojo ir vertėjo Jeronimo Ralio atmintis.
Paskutinį kartą stabtelim beveik už miesto,
Taurostos g. ir Skarulių g. sankryžoje, tuoj už geležinkelio pylimo. Čia
saugomas autentiškas vakarinės senojo tilto dalies konstrukcijos fragmentas.
Metalo kniedės – kelių pirštų storio, dar ir dabar visai patikimos, lyg nė
nepaliestos laiko. Spragteliu pirštu į lakštą – beveik jokio garso, plienas
išdidžiai įrodinėja vis dar esąs patikimas. Nužvelgiu beveik prieš devynis
dešimtmečius pastatytą gelžbetoninę slėptuvę pylimo viršuje, dar ir dabar
atrodo kiek bauginančiai. Tačiau laikas sėlina…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą