Gyvenimas tęsiasi

Už keliolikos kilometrų nuo Kaišiadorių, tarsi pasiklydęs tarp nesuskaičiuojamų kalvelių, rymo Krivonių kaimas - su keliais namais, bažnyčia ir šviežutėliu kryžium. Va, kaip tik jis labiausiai ir nustebina, visai netikėtai sušvitęs medžio geltoniu vos keli metrai nuo keliuko. Stojam. Šalia sustoja ir mažas automobiliukas, vietinė moteris apsidžiaugia ir iškloja visas naujienas, pasirodo, kryžius skirtas kaimo tragedijai atminti, dar ir nešventintas, iškilmės – liepos 26 d. O tamsi dėmė ant kryžiaus pagrindo, lyg skausmo ašara, išryškėjo tik jį pastačius, sako, gal tikrai čia kryžiaus reikėjo... Tokie smagūs penktą šimtmetį skaičiuojančio kaimo reikalai 😊

Kiek aukštėliau keliuku - Krivonių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, kurios istorija prasidėjo 1739 metais, bet ne čia, o... Kernavėje 😊 Taip taip 😊 1933 m. ji buvo nugriauta, kunigo Motiejaus Cijūnaičio rūpesčiu nupirkta ir pervežta į Krivonis.

Pamatuose dar likęs įrašas „1934“, tai buvo pradžia...Statyba užtruko iki 1936 metų, nors projektas galutinai patvirtintas tik 1937-aisiais. Varpinė, nors ir buvo projekte, taip ir neiškilo...

Užrakinta. Viduje mes išlandžiojom ir viską pačiupinėjom dar 2019-aisiais, projekto „Atverk bažnyčios duris“ metu. Menu čia buvus kėdę su grafų Zaleskių herbu, seną fortepijoną, bažnyčios knygas, itin seną tabernakulį... Labai aiškiai atsimenu griausmingą kunigo Algirdo Akelaičio juoką, jis ir dabar čia rūpinasi sielos reikalais. Dabar tik apeinam šventorių, braukdami delnais tylias sienas. Viduje, prie vieno iš drumzlinų presbiterijos langų, rymo angelas, lyg saugotų ramybę...

Šimtametės liepos beveik užstoja saulę. Tylu. Mąstau, kiek tikėjimo, vilties ir paguodos žodžių girdėjo šios sienos... Gyvenimas tęsiasi. Va, kryžius iškilo, žmonės šypsosi, reiškia, kaimas gyvas. Pasaulis priklauso tiems, kas juo džiaugiasi...

Tikėjimo galia

Visai šalia Via Baltica kelio, vos kelios minutės už Kalvarijos, mažame pakelės gojuje rymo raudonų plytų Deivoniškių koplytėlė. Nuo kelio matyt tik bokštelis su kryžium, ir tai – tik akimirką. Nukeliam kilpą, sugirgždinam vartelius. 

Deivoniškių koplyčia

Kiek pakrypusi pajuodusių lentų tvora, jau belinkstantys link žemės kryžiai, seno šaligatvio trinkelės... Praveriu šulinį, nors ir ant kalnelio, vandens - apsčiai, beveik tik per vieną žiedą nuo žemės. Čia juk stebuklingas šaltinis, jo gydomosios galios žmonės žinomos nuo senų senovės. Anot legendos, kaimo gyventojas Bendaravičius susapnavo, kad pas žydą stovi skrynia su šventu paveikslu, kurį jam reikia išpirkti. Taigi, prie Sūduonios upelio tilto jis pastatė kryžių, ant kurio pakabino iš žydo išpirktą Panelės Švenčiausiosios paveikslą. Bendaravičius tą kryžių dažnai lankė, atsinešdavo skanumynų ir viliodavo kaimo vaikus prie naujo kryžiaus pasimelsti ir apsiprausti arba atsigerti šalia esančiame šaltinėlyje. Motinos pamatė, kad anksčiau sirgę vaikai greitai pasveiksta, todėl pradėjo čia vežti ir iš toliau sergančius vaikus ir suaugusius ligonius. Taip gimė legenda... Beje, žinoma ir  tiksli senojo kryžiaus atsiradimo data - 1824 metai, beveik prieš du šimtmečius...

Kukli koplyčia čia iškilo 1991 metų pavasarį. Nespręsiu, kiek joje grožio ir tvarkos, gal tikėjimas svarbiau. O senasis Bendaravičiaus kryžius, atstatytas pagal seną nuotrauką, laukia vilties ieškančių ir ja tikinčių… Jų yra, matau paliktus rožinius, šventus paveikslėlius, žvakių likučius.

Iš koplyčios bokšto į atklydusius nebyliai žvelgia šv. Mergelės Marijos skulptūra, kažkam labai svarbi ir reikalinga... Lyg vienintelis likęs tikėjimas…

Apie Kauno praeitį...

Kuo Kaunas susijęs su Kretingos rajone esančiu kaimu, prisipažinsiu, nežinau. Bet Kaune tikrai yra Pryšmančių gatvė, o pajūryje – kaimas tokiu pavadinimu. Stojam viename iš akligatvių ir toliau einam pėstute, už kelio užtvaro prasideda eilinė mūsų istorija...

Skirtingai, nei jo pirmtakų statyboje, statant VIII Kauno tvirtovės fortą, jau buvo naudojamas betonas. Tik va bėda – parinkdami forto vietą, statytojai padarė klaidą, fortas pastatytas ant gerokai žemesnės kalvos, nei netoliese esančios Kumpės ir Šilainių aukštumos, ant kurių įsitvirtinus priešui, be vargo būtų sunaikinta tvirtovė. Penkiakampio formos fortas iškilo 1890 metais, čia pirmą kartą Kauno fortų statyboje buvo įvesta elektra, įrengtas vienintelis Kaune gynybinis vandens griovys, į kurį vanduo iš Nemuno patekdavo per šliuzą.

Lendam giliau, tik visur – vanduo. Sako, po sprogimo I-ojo pasaulinio karo metu po vandeniu liko net įvairi technika, įrengimai, bet gi taip paprastai nepamatysi. Tik vienoje patalpoje kiek sausiau, bandom laimę kažką rasti. Aklinoje tamsoje siaurus praėjimus išplėšia siauras šviesos spinduliukas. Nejauku, ypač kai žinau, kad virš galvos – ne vienas metras žemių ir betono. 

Nieko įdomaus. Jokios geležėlės, jokio užrašo, jokios atminties, tik šalti ir tamsūs skliautai. Aidas – fantastiškas, net pašūkaujam. Kažkodėl traukia į šviesą 😊 O viršuje – medžių dydžio Sosnovskio barščiai, vietiniai vyrukai ant vos matomo tako neskubėdami mėgaujasi alučiu ir apie kažką diskutuoja. Politikos aktualijos... 😊 Dar sutinkam tokius pat istorijos mėgėjus, ir viskas... Beje, žiemą čia nevažiuokit – forte įsteigtas Milikonių teriologinis draustinis, kuriame žiemoja šikšnosparniai, lai ramiai miega 😊

Na, Milikonių kalno apžvalgos aikštelę tai žinom tikrai visi 😊 Dar XVI a. Šilainių vietoje buvo toks kaimas, tik miestas ir laikas kaimą pasiglemžė, liko tik istorija ir pavadinimas... Gražu čia, atsiveria puiki senosios Kauno dalies panorama, o vakarais, kai įsižiebia gatvių žibintai, vaizdai tiesiog kerintys... Aikštelės centre stovi skulptoriaus V. Kašubos paminklas „Perkūno žirgai“, įamžinantis senojo Žemaičių plento tiesimą 1934-1939 metais. Įžiūriu Kauno ir Klaipėdos herbus viršuje. Mėgaujamės vėju, aplink visai tuščia...

Vos kelios minutės Kauno gatvėmis, ir jau stabdau visai prie išvažiavimo į greitkelį, prie Eigulių kapinių tvoros. Eigulių kaimo kapinės istoriją skaičiuoja nuo 1880 metų. Siaurais nelygiais takeliais kopiam šlaitu viršun. Abu žinom, ko ieškom, bet rasti niekuo neišsiskiriantį paminklą 12 hektarų plotų, na, tikrai - misija neįmanoma... Laimei, kapinių adminstracijos kompiuteryje – viskas tiksliai, kaip buhalterijoj, sako, - „trečias kvartalas, šešiolikta eilė, keturiolikta vieta“. Grįžtam, skaičiuojam balsu, bet šįkart – sėkmingai, sustojam prie Petro Tarasenkos kapo. Nežinantiems – P. Tarasenka buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius, aistringas archeologas, ištyręs ir aprašęs dešimtis šalies piliakalnių, parašęs apie juos bene šimtą pažintinių straipsnių, daug knygų, sąvadų. Žodžiu, mums – tikras autoritetas, kai ieškom medžiagos apie piliakalnius 😊 Pastovim, patylim, nurenkam didesnes medžių šakas ir lapus. Atmintis gyva. Čia dar ateisim.

Paklaidžiojam. Žvilgsnis vis užkliūva už įdomesnių kapaviečių. Čia palaidoti Lietuvos karo lakūnai, savanoriai, mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, cirko artistai, matyt, kažkada anksčiau buvo mada antkapyje įrašyti velionio profesiją. Prabanga išsiskiria čigonų kapavietės – rėžia akį masyvūs auksuoti juodo granito antkapiai su piešiniais. Pavardės, datos, gyvenimai ir likimai...

Grįžtam prie gatvės. Gyvenimas teka savo vaga, kažkur skuba virtinės automobilių, aidi signalai, sucypia stabdžiai. Mes užverčiam dar vieną istorijos puslapį.

Sustoję užkąsti, atpažįstam irgi praalkusį aktorių Rimą Šapauską (prisimenat Sūrskį su Mauzeriu iš „Dviračio žinių“?) su šeima. Prieinu, užkalbinu - šiltas ir mielas žmogus. Mano kukli autografų kolekcija labai netikėtai pasipildo dar vienu įrašu atminčiai 😊

Kelias namo...

2022-07-13

Vakaras

Tyla, kaip ir žodžiai, taip pat palieka savo pėdsakus.

Apie tylą nereikia daug pasakoti. Reikia tik išmokti ją pastebėti, surasti ir mėgautis...

Tyla - gandro skrydis virš bažnyčios bokšto.

Tyla - girgždančios senos pirkios durys.

Tyla - vanduo, atsimušęs į kranto akmenį.

Tyla - skleidžiasi žiedas pakelėje.

Vakaro tyla.

Kartais tai geriausia, ką galime išgirsti...

Ilgai kalbėjomės su keltininku Gediminu. Stebėjom gerves pievos gale. Lietėm šiurkčius bažnyčios akmenis. Grįžom tylėdami, kiekvienas savo tyloje. Būdami kartu. Kai nereikia nieko sakyti ir nieko klausti.

Gyvenimas, skirtas gyventi. Matėt, koks aukštas dangus virš galvų...?

Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Padalių keltas

Šilonys