Kuo Kaunas susijęs su Kretingos rajone esančiu kaimu, prisipažinsiu, nežinau. Bet Kaune tikrai yra Pryšmančių gatvė, o pajūryje – kaimas tokiu pavadinimu. Stojam viename iš akligatvių ir toliau einam pėstute, už kelio užtvaro prasideda eilinė mūsų istorija...
Skirtingai, nei jo pirmtakų statyboje, statant VIII Kauno tvirtovės fortą, jau buvo naudojamas betonas. Tik va bėda – parinkdami forto vietą, statytojai padarė klaidą, fortas pastatytas ant gerokai žemesnės kalvos, nei netoliese esančios Kumpės ir Šilainių aukštumos, ant kurių įsitvirtinus priešui, be vargo būtų sunaikinta tvirtovė. Penkiakampio formos fortas iškilo 1890 metais, čia pirmą kartą Kauno fortų statyboje buvo įvesta elektra, įrengtas vienintelis Kaune gynybinis vandens griovys, į kurį vanduo iš Nemuno patekdavo per šliuzą.
Nieko įdomaus. Jokios geležėlės, jokio užrašo, jokios atminties, tik šalti ir tamsūs skliautai. Aidas – fantastiškas, net pašūkaujam. Kažkodėl traukia į šviesą 😊 O viršuje – medžių dydžio Sosnovskio barščiai, vietiniai vyrukai ant vos matomo tako neskubėdami mėgaujasi alučiu ir apie kažką diskutuoja. Politikos aktualijos... 😊 Dar sutinkam tokius pat istorijos mėgėjus, ir viskas... Beje, žiemą čia nevažiuokit – forte įsteigtas Milikonių teriologinis draustinis, kuriame žiemoja šikšnosparniai, lai ramiai miega 😊
Na, Milikonių kalno apžvalgos
aikštelę tai žinom tikrai visi 😊
Dar XVI a. Šilainių vietoje buvo toks kaimas, tik miestas ir laikas kaimą
pasiglemžė, liko tik istorija ir pavadinimas... Gražu čia, atsiveria puiki senosios
Kauno dalies panorama, o vakarais, kai įsižiebia gatvių žibintai, vaizdai
tiesiog kerintys... Aikštelės centre stovi skulptoriaus V. Kašubos paminklas
„Perkūno žirgai“, įamžinantis senojo Žemaičių plento tiesimą 1934-1939 metais.
Įžiūriu Kauno ir Klaipėdos herbus viršuje. Mėgaujamės vėju, aplink visai tuščia...
Vos kelios minutės Kauno gatvėmis, ir jau stabdau visai prie išvažiavimo į greitkelį, prie Eigulių kapinių tvoros. Eigulių kaimo kapinės istoriją skaičiuoja nuo 1880 metų. Siaurais nelygiais takeliais kopiam šlaitu viršun. Abu žinom, ko ieškom, bet rasti niekuo neišsiskiriantį paminklą 12 hektarų plotų, na, tikrai - misija neįmanoma... Laimei, kapinių adminstracijos kompiuteryje – viskas tiksliai, kaip buhalterijoj, sako, - „trečias kvartalas, šešiolikta eilė, keturiolikta vieta“. Grįžtam, skaičiuojam balsu, bet šįkart – sėkmingai, sustojam prie Petro Tarasenkos kapo. Nežinantiems – P. Tarasenka buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius, aistringas archeologas, ištyręs ir aprašęs dešimtis šalies piliakalnių, parašęs apie juos bene šimtą pažintinių straipsnių, daug knygų, sąvadų. Žodžiu, mums – tikras autoritetas, kai ieškom medžiagos apie piliakalnius 😊 Pastovim, patylim, nurenkam didesnes medžių šakas ir lapus. Atmintis gyva. Čia dar ateisim.
Paklaidžiojam. Žvilgsnis vis užkliūva už įdomesnių kapaviečių. Čia palaidoti Lietuvos karo lakūnai, savanoriai, mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, cirko artistai, matyt, kažkada anksčiau buvo mada antkapyje įrašyti velionio profesiją. Prabanga išsiskiria čigonų kapavietės – rėžia akį masyvūs auksuoti juodo granito antkapiai su piešiniais. Pavardės, datos, gyvenimai ir likimai...
Grįžtam prie gatvės. Gyvenimas teka savo vaga, kažkur skuba virtinės automobilių, aidi signalai, sucypia stabdžiai. Mes užverčiam dar vieną istorijos puslapį.
Sustoję užkąsti, atpažįstam irgi
praalkusį aktorių Rimą Šapauską (prisimenat Sūrskį su Mauzeriu iš „Dviračio
žinių“?) su šeima. Prieinu, užkalbinu - šiltas ir mielas žmogus. Mano kukli autografų
kolekcija labai netikėtai pasipildo dar vienu įrašu atminčiai 😊
Kelias namo...
2022-07-13
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą