Vandens ženklai

Lyja bet kaip... Rodos, sėdėk susisupęs į antklodę, kvėpuok arbatos aromatu, bet – ne, mes vėl – Alytuje 😊 Kai kam iš mūsų - pirmas kartas 😊 Ir tas pirmas kartas prasideda nuo pirmojo sustojimo I-jame Alytuje, taip istoriškai vadinasi miesto dalis dešiniajame Nemuno krante.

Gyvi susitikimai, šį kartą jų mano darbotvarkėje – trys... Tokias akimirkas itin vertinu ir branginu, mes nejaunėjam, metai bėga, kilometrai tarp miestų kažkodėl  vis tampa ilgesni, o laiko ir progų susitikti – vis mažiau... Šiandien viskas greitai, dalykiškai, sakyčiau, – net puikiai 😊

Laikas vandeniui 😊 Aš visai ne apie lietų – norim pamatyti visus miesto fontanus. Pirmasis fontanas – prie Alytaus kolegijos, Studentų skvere. Toks varganas fontanėlis, vos gyvastį rodantis, lyg kolegijos pirmakursis... Bet gyvybė džiugina, ko gero, kai karšta, čia ir visai smagu.

Antrasis – čia pat, prie mano buvusio darželio, kuris ir dabar gyvas!  Tai buvo prieš 50 metų, bet labai aiškiai prisimenu, kaip bijodavau žygiuoti tiltu per Nemuną, spausdavau tėvų rankas ir niekada neidavau turėklų pusėje... 😊 Kasdien, du kartus, ryte ir vakare, lyjant ar sningant... Sovietiniais metais, atrodo, buvo Tarybų aikštė, šiandien pavadinimo neįžiūriu, randu tik trumputę A. Juozapavičiaus gatvelę. Pasakoju dukroms, kaip buvo, kokius kiaušinius mėlynais pervirtais tryniais valgydavom... Kraipo galvas, nelabai tiki. Baika irgi žiūri neamsėdama, ta visai nieko nesupranta, nei apie valdžias, nei apie kiaušinius 😊 Ne iškarto suvokiu, kad aikštę puošiančios kalvelės – lyg mažyčiai piliakalnių maketai. O iš tikrųjų – juk čia Alytaus pradžia, būtent čia suformuota pirmoji miesto aikštė, pastatyta rotušė.

Senamiesčio skverą prisimenu irgi nuo mokyklos laikų. Čia stovėjo paminklas sovietų didvyriui Juozui Vitui, dar turėjau Sąjūdžio laikų nuotraukas, kaip anas buvo nukeliamas. Burbuliavo fontanas su tokiom medinėm grotelėm aplink, sėdėdavom po žvaigždėm, kai „Pušį“ uždarydavo... Vanduo dvokė dumblu... Dabar – vėl kitaip, vakarais čia itin gražu, žaidžia spalvos... Tik tas lietus šiandien, merkia kiaurai... Dar trumpam užbėgu į „Dzūkų alaus restoraną‘ ir neprašaunu – vienas rašiklis į kolekciją 😉 Kitus turiu.

Stojam Alytaus centre, drožiam į miesto sodą, kuriame esantis fontanas pradėjo veikti dar tolimais 1931-aisiais. Sako, tuomet fontano baseinėlyje plaukiojo auksinės žuvelės, žydėjo lelijos... Ne viena alytiškių karta prie jo skirdavo pasimatymus, aš irgi menu netolies vykusias diskotekas, tik dar per mažas buvau 😉 Prie tako – lentelė, bylojanti, kad ąžuolą pasodino Prezidentas A. Smetona, prie kito – kad medis žaliuoja K. Petrausko garbei...

Einam prie „Tulpės“, taip vadinamas parko pašonėje, šaulių namų kiemelyje tarp rožynų tik šiemet atgaivintas fontanas, o jo istorija irgi prasidėjo prieškariu, 1938-aisiais. Lyja irgi beveik fontanu, o aš žiūriu į krentančius lašus vandens žiede. „Tulpė“ sučiurleno prieš mėnesį, tarsi naujai pražydo...

Vertikalus(!) fontanas prie Alytaus Rotušės veikia nuo 2013 m. Gražų vasaros vakarą, kai spalvos paryškėja, turėtų būti gražu, o dabar man primena kreivas čiurkšles... 😉 Mugės prekeivių veidai liūdni, pavargę, vieninteliai jų klientai šiandien – vėjas ir lietus, taip jau būna.

Mažosios Dailidės ežeriuką, kadais susiformavusį iš Nemuno senvagės, prisimenu kupiną žolių, varlių ir šiukšlių, gal dar vienas kitas ištvermingesnis karosas išgyvendavo. Šiandien čia – puikumėlis beveik miesto širdyje, būtų tikras poilsis akims ir protui, bet gi lyja... Net fontanus įamžinti sunku – vėjas šuorais plėšte plėšia skėtį, neužtenka rankų... Kažkaip pavyksta, beje, fotografuoju nuo Jurgio Kunčino tilto, yra toks simpatiškas medinukas su istorija 😊

Suku prie Alytaus sporto rūmų fontano. Jo centre – „grojanti“ skulptūra „Žiedas“, sako, nuo stipraus vėjo gaudžiančių metalo plokščių garsas primena varpų skambėjimą. Prisipažinsiu, niekada negirdėjau, ir šiandien – tik viską gožiantis lietaus kalbėjimas. Šiam fontanui – jau 40 metų, vandens jame daug, galima maudytis. Čia vanduo, metalas ir vėjas kalba žmonėms.

Tai tiek įspūdžių apie gražius Alytaus vandenis, vandens šiandien gavom itin daug – šlapi mūsų batai, nugaros ir kailis 😊 Net pavargom.

Nevažiuokit prie fontanų per lietų – tikrai nykiau. Atvažiuokit vakare. Kai ramu po kaitros, kai vandens lašuose žaidžia spalvos, kai norisi atgaivos akims. Kai nereikia ieškoti prasmės, o užtenka tik malonumo tiesiog pabūti...

 

Apie Kolainius

 Papasakosiu, iš kur su dukrom važiavom parsivežti mūsų Baikos 😊

Tai va – visai Kelmės rajono pakraštyj ramiai sau dienas skaičiuoja Kolainių kaimelis. Tikrai toli iki jo, kaip ir iki jo istorijos 😊 Kolainių pavadinimas Mindaugo metraščiuose šmėstelna dar gūdžiais 1257 metais, o 1512 metais čia jau įsikūręs dvaras, kiek vėliau – ir evangelikų reformatų bažnyčia. Sunku patikėti, bet 1828-1831 metais kaime veikusioje gimnazijoje buvo mokoma vokiečių ir prancūzų kalbų, muzikos ir net fechtavimo. Viskas baigėsi sulig 1831 metų sukilimo numalšinimu, o 1863 iš istorijos laikinai dingo ir pats kaimas, kai caro valdžia pervadino jį į Blagoveščenskoje, ir čia atvežė Sibiro stačiatikius, kuriems atidavė ir bažnyčią. XX a. pradžioje grįžo tikrasis kaimo pavadinimas, 1922 metais tikintieji atgavo vėl bažnyčią, o stačiatikiams liko melstis gyvenamajame name, kol užėjusi okupacinė sovietų valdžia leido pasistatyti dabartinę Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvę. 

Stovi bažnyčia ir cerkvė beveik viena priešais kitą, lyg viliodamos paklydusius tikinčiuosius 😊 Į bažnyčią užsuka ir stačiatikiai, mat jų šventikas čia atvažiuoja tik kelis kartus per metus, per didžiąsias šventes. Kolainių Švč. Mergelės Marijos, Karmelio kalno karalienės bažnyčia, iškentusi visas istorijos siųstas negandas, naujai duris atvėrė tik 1997 metais. Maniau – senesnė, mat išvaizda – visai nešiuolaikiška. Dar naujesnės jos durys – užrakintos, prispaudęs nosį prie šlapio stiklo, viduje mažai ką teįžiūriu, tik kelias klauptų eiles. Apeinu. Apačioje – Ventos slėnis, net žvilgsniu neaprėpt, viskas skęsta lietaus migloje, lyg koks pilkas rūko rūbas būtų nukritęs. Sena mūrinė varpinė – subyrėjusi tarsi kortų namelis, kažkas iš plytų likučių negrabiai bando dėlioti šventoriaus tvorą. Kelias plytas, ieškodamas fabriko ženklo, net pavartau, bet bergždžiai – bevardės 😊 Peršti ranką, čia Baika taip pasisveikino, ir aš lėtai žingsniuoju automobilio link.

Vėl krapsi, dar stipriau. Kaimas paskendęs tyloje, rodos, girdžiu tik lietų ir gandrų kalenimą. Žinau, manęs nekantriai laukia keturios neramiai spurdančios širdutės – dukrų ir Baikos, šitos mažos mielos nenuoramos, kuri tikrai įpūs permainų vėjo…

Šypsausi.

Istorija apie istoriją

Pabandykit vienu ypu ištarti – „Gravrogkai” 😊 Nelabai liežuvis klauso, ane? 😊 O pasirodo, aname šimtmetyje Kaune gyveno tokie iškilūs broliai Antanas ir Julijonas Gravrogkai - tikri šviesuoliai, sumanūs inžinieriai, visuomenės veikėjai. Tai va, nuo jų vardu pavadintos gatvės link Panemunės šilo leidžiasi Trijų mergelių tiltas, ant kurio ir lipam, mano keturios mergelės ir aš 😊 Kad labai jauku, tikrai nepasakyčiau, o man, privengiančiam aukščio, ir visai jokio malonumo 😊 Bet vaizdai verti kiek užtrukti, tikrai gražu. 

Tąkart, vėlyvą ir labai šlapią 2017-ųjų pavasarį, iki šio piliakalnio teko briste briste, o statūs šlaitai buvo tokie slidūs, kad į viršūnę užkopėm tik mudu su Reda, tada dar mažytės dukros palaukė apačioje. Grįžom aplankyti 😊 Ąžuolyno takais mus vejasi uodų armija, ginamės kaip išmanydami, bet Aukštųjų Šančių piliakalnį, žinodami visus takus, randam visai nesunkiai. Net atgal pareinam tuo pačiu taku, kaip ir prieš penkis metus, o dukros, pasirinkę kitą takelį, parke sukaria gerą lankstą. Visai smagiai 😊

Kiek tolėliau gatve – Aukštųjų Šančių karių kapinės, įkurtos XIX a. pabaigoje, tada dar už Kauno miesto ribos. Čia - gausiausia Lietuvos karių, žuvusių už Tėvynę 1919–1940 m., laidojimo vieta Lietuvoje. Užsukit kada – verta pamatyt tuos palinkusius kryžius. Akimirką viduje išsigrynina žodžiai “vardan tos…”. O septyniuose istoriškai susiformavusiuose kvartaluose kapinėse palaidoti Lietuvos, Vokietijos ir Rusijos kareiviai... Visiška tyla ir rimtis. Sustoju prie Rimanto Stankevičiaus, galėjusio tapti pirmuoju lietuviu kosmose, kapo. Deja, tragiška lemtis nusprendė kitaip... 

R. Stankevičiaus kapas

Dukros nuskuba prie patriotizmo simboliu tapusių S. Dariaus ir S. Girėno kapo. 1933 metų liepą žuvę lakūnai net po mirties neturėjo ramybės, ir po visokiausių istorijų amžiams čia atgulė tik 1968-aisiais. Skaičiau, ir man dėl to kiek gėda, kad privačiose kolekcijose kolekcininkai turi ne tik „Lituanicos“ gabentų laiškų bei paties lėktuvo detalių, bet net lakūnų karstų rankenas... 

S. Dariaus ir S. Girėno kapas

Štai taip... Pareinam tylomis. Kapinių tako gale parklupusi rauda motinos skluptūra. Visų kažkada negrįžusių savo vaikų… Ir dar tos žiedais išbrinkusios liepos prie tvoros, lyg kažką suvirpina… Prancūzų gatvės šlaite ieškom Kauno tvirtovės sandėlių. Žinančiam takus ir takelius, aišku, būtų paprasčiau, o mes ropinėti šlaitais ir blauzdomis plakti dilgėles nesiruošėm, nesiruošėm ir būti plakami, juk čia – Kaunas, sako,- Lietuvos širdis 😊 

Stabtelim prie renginių erdvės „P.A.R.A.K.A.S“, čia kadaise buvo parako sandėlis, o prie visai žolėse paskendusių tvirtovės sandėlių brendu vienas, kur jau ten mano damoms su basutėmis... :😉 Šiaip ne taip priropoju. Vienur – masyvios grotos, ir lieka tik pasimėgauti stulbinančiu aidu iš tamsos, kitur – laisvai įeinu ir net paklaidžioju prieblandoj. Skliautai visai žemi, ir kiek nejauku, nors vieno bunkerio gale matau vėdinimo angos šviesą. O ir žiūrėti čia nelabai yra ką, tik sienos... Grįžtu, nes šeima jau nekantriai trypčioja ir šūkauja 😊

Važiuojam į civilizaciją, stoju Laisvės alėjos pašonėj. Susikibę rankomis, lyg romantiški studenčiokai, einam link „Romuvos“. Seniai čia norėjau, dar žiemą, bet vis atidėliojau, vis skubėjau pro šalį. O šiandien – visi kartu 😊 O juk “Romuva“ - seniausias Lietuvoje ir vienintelis veikiantis istorinis kino teatras, būten todėl jo prieeigose pernai atsirado skulptūra „Pirmas filmas“, įamžinanti 90-ąjį pirmojo lietuviško ilgametražio filmo jubiliejų. Deja, nespalvota nebyliosios komedijos „Onytė ir Jonelis“ juosta neišliko, liko tik istorija… Užsukam vidun – atrodo, tos pačios sunkios durys, tie patys laiko nuzulinti laiptai, ir net senyva kasininkė panaši, lyg prieš trisdešimt metų, kai buvau tuo romantišku studenčioku...:) Štai tokia sekmadienio istorija apie istoriją 😊

Prie buvusios "TULPĖS", kur dovanodavom tulpes... ;)