Pabandykit vienu ypu ištarti – „Gravrogkai” 😊 Nelabai liežuvis klauso, ane? 😊 O pasirodo, aname šimtmetyje Kaune gyveno tokie iškilūs broliai Antanas ir Julijonas Gravrogkai - tikri šviesuoliai, sumanūs inžinieriai, visuomenės veikėjai. Tai va, nuo jų vardu pavadintos gatvės link Panemunės šilo leidžiasi Trijų mergelių tiltas, ant kurio ir lipam, mano keturios mergelės ir aš 😊 Kad labai jauku, tikrai nepasakyčiau, o man, privengiančiam aukščio, ir visai jokio malonumo 😊 Bet vaizdai verti kiek užtrukti, tikrai gražu.
Tąkart, vėlyvą ir labai šlapią 2017-ųjų pavasarį, iki šio piliakalnio teko briste briste, o statūs šlaitai buvo tokie slidūs, kad į viršūnę užkopėm tik mudu su Reda, tada dar mažytės dukros palaukė apačioje. Grįžom aplankyti 😊 Ąžuolyno takais mus vejasi uodų armija, ginamės kaip išmanydami, bet Aukštųjų Šančių piliakalnį, žinodami visus takus, randam visai nesunkiai. Net atgal pareinam tuo pačiu taku, kaip ir prieš penkis metus, o dukros, pasirinkę kitą takelį, parke sukaria gerą lankstą. Visai smagiai 😊
Kiek tolėliau gatve – Aukštųjų Šančių karių kapinės, įkurtos XIX a. pabaigoje, tada dar už Kauno miesto ribos. Čia - gausiausia Lietuvos karių, žuvusių už Tėvynę 1919–1940 m., laidojimo vieta Lietuvoje. Užsukit kada – verta pamatyt tuos palinkusius kryžius. Akimirką viduje išsigrynina žodžiai “vardan tos…”. O septyniuose istoriškai susiformavusiuose kvartaluose kapinėse palaidoti Lietuvos, Vokietijos ir Rusijos kareiviai... Visiška tyla ir rimtis. Sustoju prie Rimanto Stankevičiaus, galėjusio tapti pirmuoju lietuviu kosmose, kapo. Deja, tragiška lemtis nusprendė kitaip...
R. Stankevičiaus kapas |
Štai taip... Pareinam tylomis. Kapinių tako gale parklupusi rauda motinos skluptūra. Visų kažkada negrįžusių savo vaikų… Ir dar tos žiedais išbrinkusios liepos prie tvoros, lyg kažką suvirpina…
Prancūzų gatvės šlaite ieškom Kauno tvirtovės sandėlių. Žinančiam takus ir takelius, aišku, būtų paprasčiau, o mes ropinėti šlaitais ir blauzdomis plakti dilgėles nesiruošėm, nesiruošėm ir būti plakami, juk čia – Kaunas, sako,- Lietuvos širdis 😊
Stabtelim prie renginių erdvės „P.A.R.A.K.A.S“, čia kadaise buvo parako sandėlis, o prie visai žolėse paskendusių tvirtovės sandėlių brendu vienas, kur jau ten mano damoms su basutėmis... :😉 Šiaip ne taip priropoju. Vienur – masyvios grotos, ir lieka tik pasimėgauti stulbinančiu aidu iš tamsos, kitur – laisvai įeinu ir net paklaidžioju prieblandoj. Skliautai visai žemi, ir kiek nejauku, nors vieno bunkerio gale matau vėdinimo angos šviesą. O ir žiūrėti čia nelabai yra ką, tik sienos... Grįžtu, nes šeima jau nekantriai trypčioja ir šūkauja 😊
Važiuojam į civilizaciją, stoju Laisvės alėjos pašonėj. Susikibę rankomis, lyg romantiški studenčiokai, einam link „Romuvos“. Seniai čia norėjau, dar žiemą, bet vis atidėliojau, vis skubėjau pro šalį. O šiandien – visi kartu 😊 O juk “Romuva“ - seniausias Lietuvoje ir vienintelis veikiantis istorinis kino teatras, būten todėl jo prieeigose pernai atsirado skulptūra „Pirmas filmas“, įamžinanti 90-ąjį pirmojo lietuviško ilgametražio filmo jubiliejų. Deja, nespalvota nebyliosios komedijos „Onytė ir Jonelis“ juosta neišliko, liko tik istorija… Užsukam vidun – atrodo, tos pačios sunkios durys, tie patys laiko nuzulinti laiptai, ir net senyva kasininkė panaši, lyg prieš trisdešimt metų, kai buvau tuo romantišku studenčioku...:)
Štai tokia sekmadienio istorija apie istoriją 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą