Prisilietimai prie istorijos

Alytus. Nuo vaikystės pažįstamom gatvėm vingiuoju į miesto stadioną, čia sekmadieniais įprastai susirenka kolekcininkai. Tikrai smagus laikas – pasilabinti, pasidalinti naujienomis, pasivaišinti kava... Miela sugrįžti 😊

Sukdamas iš miesto, dukroms pasakoju prisiminimus iš gimtojo miesto, o stojam vos pasukę Seirijų link, prie Kartuvių arba Pakaruoklių pušies Jurgiškių kaime. „Kodėl“, „kada“, „kas“ ir „kaip“ – nežinau jokių atsakymų į klausimus dėl istorijos ar pavadinimo. Tik skaičiau, kad 1989 metais šalia pušies atsirado kryžius, jis ir dabar yra. O medžio dienos suskaičiuotos – belikęs patręšęs kamienas. Sena istorija pavirs dulkėmis...

Beveik visai prieš Seirijus sukam nuo asfalto ir siauručiu kaimo vieškeliu netrukus atsiremiam į  Palubinskų Avių Ūkis Zaremčiškė tvorą. Čia – didžiausias bevilnių avių ūkis Rytų Europoje. Laimei, Reda skambino iš anksto, susitarė 😊 O prieš 4 metus, kai čia sustojom pirmą kartą, nieko nebuvo, nesumojom skambinti, taip ir liko. Žygiuojam keliuku tarp aptvarų, atverdami ir užverdami nesibaigiančius vartelius. Žolė kai kur – iki pažastų, svilina karštis, eiti toli ir sunku. O dar ta kojas rakinanti baimė dukrų akyse – gi avys šalia, daug avių, juodos, baltos, mažos, didelės, su ragais ir be jų... 

Braukiam prakaitus, ašaras, bumbam, bet einam 😊 Zaramčiškių piliakalnis – be proto didelė kalva šalia bevardžio žolėmis apaugusio tvenkinio. Jei ne karštis ir nuovargis, gal net nusišypsotume, bet dabar tik sukandam dantis – Obelijos piliakalnis dar toliau... 

Zaramciškių piliakalnis

Brendam. Vieną upelį įveikiam tilteliu, kitą – brisdami, ir aukščiau šlaite lyg laimės žiburys suboluoja užrašas – „Takas“ 😊 Reiškia, kryptis gera, tik kad takas – stačiame ežero šlaite, einam lėtai, labai atsargiai dėliodami kojas. Ašaros didesnės už pupas... 

Obelijos piliakalnis

Va jis – mūsų kalnas, tikrai vertėjo ieškoti ir surasti 😊 Grįžti, atrodo, ir kelias trumpesnis, ir kojom – lengviau 😊 Uždarom paskutinius vartelius, nusibraukiam šlapius skruostus ir skambinam šeimininkams padėkoti. Viskas gerai – ir avys sveikos, ir mes patenkinti, ir šeimininkai džiaugiasi, kad yra besidominčių piliakalniais 

😊 O šito “malonumo” kaina – bene 6600 žingsnių per pusantros valandos. Termometras nemirksėdamas rodo +30. Gerai pagalvokit, jei čia važiuosit 😊

Kol Seirijų centre mėgaujamės ledais, aš, pamatęs praviras duris, dar įlendu į baltašonę bažnyčią. Gražu viduj, parapijiečiai net gali rinktis, pirmame ar antrame aukšte sėdėti 😊 Bažnyčios sienoje – atminimo lenta kunigui Antanui Skelčiui, saleziečių pradininkui Lietuvoje.

Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pastatyta 1584 m.

Anapus šventoriaus tvoros užklystu į 1950-ųjų gimnazijos abiturientų laidos prieš 12 metų apsodintą skverą. Visų pavardės, kai kurių jau ir nebėra, o atmintis liks... Miestelio herbe – 3 vėžliai, bet dar daugiau jų – gatvėse, stotelėje, skvere prie gimnazijos... Gražu. 

Ir netikėtai prisimenam, kad už kažkur nugarų jau liko Obelijos dvaras, kurį taip norėjom pamatyti… Choru atsidūstam, nuryjam apmaudą, gal kada nors grįšim. Kiek paklaidžioję ir paklausinėję, surandam jaukius mano pusseserės Vilma Merkininkienė šeimos namus... Lyg visas šimtas metų... Prie kavos puodelio dalinamės naujienom, prisiminimais, kasdienėm bėdom ir džiaugsmais. Ne dažnai taip, todėl tokios minutės – labai brangios.

Prie Šventežerio bažnyčios – ilgai ieškotas pavėsis. Jai šiemet – 140 metų. Sunkios bažnyčios durys pravertos, čia irgi – du aukštai atsisėsti. Nustembu pamatęs židinį bažnyčiai apšildyti, išmintingas sprendimas 😊 Po kojomis sugirgžda senos medinės grindys...

Šventežerio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia pastatyta 1882 m.

Asfaltą keičia žvyrkelis, dar toliau – duobėmis nubarstytas miško keliukas. Sustoju. Kairėje, už galvijų ištryptos pievelės – Atesninkų piliakalnio kupra, dešinėje – tie patys galvijai, laimei, saugomi elektrinio piemens. Bet visai saugūs nesijaučiam, tai fotosesija piliakalnio šlaite – itin trumpa, tik Reda dar užbėga ant viršūnės apsidairyti. Tiek čia to grožio iš tolimos praeities...

Atesninkų piliakalnis

Sunku patikėti, bet Simno bažnyčiai – net 502 metai. Šventoriaus taku Reda eina basa, sako, padai net svyla... Praviros durys kviečia vidun, užeinam. Yra ką pamatyt – kiekvienas kampelis taip ir dvelkia senove. Tylėdamas paliečiu senas plytas ir indą švęstam vandeniui, kiek rankų prie jo glaudėsi... 

Bažnyčioje kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Sako, jį aplankę sekmadienį prieš Šv. Joną arba bet kurią iš 7 dienų po šio sekmadienio gali gauti visus atlaidus, o kitomis dienomis laimėti 300 dienų atlaidų. Va tokia tikėjimo matematika 😊 O prieš pusę amžiaus, 1972-aisiais metais, šioje bažnyčioje tarnaujant kardinolui Sigitui Tamkevičiui, Simne pogrindžio sąlygomis buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Beveik pusiaukelėje link Alytaus – kaimelis gražiu Santaikos pavadinimu. Viena šalia kitos – mūrinė ir medinė bažnyčios. Paini ir sudėtingai persipynusi jų istorija, sovietai visaip priešinosi mūrinės bažnyčios gyvavimui, ir dabar parapijiečiai vėl žengia per medinės bažnytėlės slenkstį. O kiek pakrypusį nuo laiko kryžių virš mūro sienų saugo gandras…

Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčia (1929m.) prieš 8 metus buvo ryškiai raudonos spalvos

Paskutinis posūkis – į dailininko A. Žmuidzinavičiaus tėviškę Balkūnų kaime. Langinės, slenkstis prie durų, sena klėtis… Perskaitau paties dailininko žodžius apie atsisveikinimą su tėvų namais:  „Išskrido jis iš savo lizdo 1891 metais, turėdamas keturiolika metų, į mokslus ir tėviškėn gyventi jau negrįžo. Apsilankydavo jis ten kartais tik kaip mylimas ir laukiamas svečias.“

Gražiai pasakė. Kad visų mūsų visada lauktų namai…

Keliavome 2022-06-26, dar +3 piliakalniai į kolekciją.

Istorija tęsiasi ;)