Apie Kolainius

 Papasakosiu, iš kur su dukrom važiavom parsivežti mūsų Baikos 😊

Tai va – visai Kelmės rajono pakraštyj ramiai sau dienas skaičiuoja Kolainių kaimelis. Tikrai toli iki jo, kaip ir iki jo istorijos 😊 Kolainių pavadinimas Mindaugo metraščiuose šmėstelna dar gūdžiais 1257 metais, o 1512 metais čia jau įsikūręs dvaras, kiek vėliau – ir evangelikų reformatų bažnyčia. Sunku patikėti, bet 1828-1831 metais kaime veikusioje gimnazijoje buvo mokoma vokiečių ir prancūzų kalbų, muzikos ir net fechtavimo. Viskas baigėsi sulig 1831 metų sukilimo numalšinimu, o 1863 iš istorijos laikinai dingo ir pats kaimas, kai caro valdžia pervadino jį į Blagoveščenskoje, ir čia atvežė Sibiro stačiatikius, kuriems atidavė ir bažnyčią. XX a. pradžioje grįžo tikrasis kaimo pavadinimas, 1922 metais tikintieji atgavo vėl bažnyčią, o stačiatikiams liko melstis gyvenamajame name, kol užėjusi okupacinė sovietų valdžia leido pasistatyti dabartinę Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvę. 

Stovi bažnyčia ir cerkvė beveik viena priešais kitą, lyg viliodamos paklydusius tikinčiuosius 😊 Į bažnyčią užsuka ir stačiatikiai, mat jų šventikas čia atvažiuoja tik kelis kartus per metus, per didžiąsias šventes. Kolainių Švč. Mergelės Marijos, Karmelio kalno karalienės bažnyčia, iškentusi visas istorijos siųstas negandas, naujai duris atvėrė tik 1997 metais. Maniau – senesnė, mat išvaizda – visai nešiuolaikiška. Dar naujesnės jos durys – užrakintos, prispaudęs nosį prie šlapio stiklo, viduje mažai ką teįžiūriu, tik kelias klauptų eiles. Apeinu. Apačioje – Ventos slėnis, net žvilgsniu neaprėpt, viskas skęsta lietaus migloje, lyg koks pilkas rūko rūbas būtų nukritęs. Sena mūrinė varpinė – subyrėjusi tarsi kortų namelis, kažkas iš plytų likučių negrabiai bando dėlioti šventoriaus tvorą. Kelias plytas, ieškodamas fabriko ženklo, net pavartau, bet bergždžiai – bevardės 😊 Peršti ranką, čia Baika taip pasisveikino, ir aš lėtai žingsniuoju automobilio link.

Vėl krapsi, dar stipriau. Kaimas paskendęs tyloje, rodos, girdžiu tik lietų ir gandrų kalenimą. Žinau, manęs nekantriai laukia keturios neramiai spurdančios širdutės – dukrų ir Baikos, šitos mažos mielos nenuoramos, kuri tikrai įpūs permainų vėjo…

Šypsausi.