Vandens ženklai

Lyja bet kaip... Rodos, sėdėk susisupęs į antklodę, kvėpuok arbatos aromatu, bet – ne, mes vėl – Alytuje 😊 Kai kam iš mūsų - pirmas kartas 😊 Ir tas pirmas kartas prasideda nuo pirmojo sustojimo I-jame Alytuje, taip istoriškai vadinasi miesto dalis dešiniajame Nemuno krante.

Gyvi susitikimai, šį kartą jų mano darbotvarkėje – trys... Tokias akimirkas itin vertinu ir branginu, mes nejaunėjam, metai bėga, kilometrai tarp miestų kažkodėl  vis tampa ilgesni, o laiko ir progų susitikti – vis mažiau... Šiandien viskas greitai, dalykiškai, sakyčiau, – net puikiai 😊

Laikas vandeniui 😊 Aš visai ne apie lietų – norim pamatyti visus miesto fontanus. Pirmasis fontanas – prie Alytaus kolegijos, Studentų skvere. Toks varganas fontanėlis, vos gyvastį rodantis, lyg kolegijos pirmakursis... Bet gyvybė džiugina, ko gero, kai karšta, čia ir visai smagu.

Antrasis – čia pat, prie mano buvusio darželio, kuris ir dabar gyvas!  Tai buvo prieš 50 metų, bet labai aiškiai prisimenu, kaip bijodavau žygiuoti tiltu per Nemuną, spausdavau tėvų rankas ir niekada neidavau turėklų pusėje... 😊 Kasdien, du kartus, ryte ir vakare, lyjant ar sningant... Sovietiniais metais, atrodo, buvo Tarybų aikštė, šiandien pavadinimo neįžiūriu, randu tik trumputę A. Juozapavičiaus gatvelę. Pasakoju dukroms, kaip buvo, kokius kiaušinius mėlynais pervirtais tryniais valgydavom... Kraipo galvas, nelabai tiki. Baika irgi žiūri neamsėdama, ta visai nieko nesupranta, nei apie valdžias, nei apie kiaušinius 😊 Ne iškarto suvokiu, kad aikštę puošiančios kalvelės – lyg mažyčiai piliakalnių maketai. O iš tikrųjų – juk čia Alytaus pradžia, būtent čia suformuota pirmoji miesto aikštė, pastatyta rotušė.

Senamiesčio skverą prisimenu irgi nuo mokyklos laikų. Čia stovėjo paminklas sovietų didvyriui Juozui Vitui, dar turėjau Sąjūdžio laikų nuotraukas, kaip anas buvo nukeliamas. Burbuliavo fontanas su tokiom medinėm grotelėm aplink, sėdėdavom po žvaigždėm, kai „Pušį“ uždarydavo... Vanduo dvokė dumblu... Dabar – vėl kitaip, vakarais čia itin gražu, žaidžia spalvos... Tik tas lietus šiandien, merkia kiaurai... Dar trumpam užbėgu į „Dzūkų alaus restoraną‘ ir neprašaunu – vienas rašiklis į kolekciją 😉 Kitus turiu.

Stojam Alytaus centre, drožiam į miesto sodą, kuriame esantis fontanas pradėjo veikti dar tolimais 1931-aisiais. Sako, tuomet fontano baseinėlyje plaukiojo auksinės žuvelės, žydėjo lelijos... Ne viena alytiškių karta prie jo skirdavo pasimatymus, aš irgi menu netolies vykusias diskotekas, tik dar per mažas buvau 😉 Prie tako – lentelė, bylojanti, kad ąžuolą pasodino Prezidentas A. Smetona, prie kito – kad medis žaliuoja K. Petrausko garbei...

Einam prie „Tulpės“, taip vadinamas parko pašonėje, šaulių namų kiemelyje tarp rožynų tik šiemet atgaivintas fontanas, o jo istorija irgi prasidėjo prieškariu, 1938-aisiais. Lyja irgi beveik fontanu, o aš žiūriu į krentančius lašus vandens žiede. „Tulpė“ sučiurleno prieš mėnesį, tarsi naujai pražydo...

Vertikalus(!) fontanas prie Alytaus Rotušės veikia nuo 2013 m. Gražų vasaros vakarą, kai spalvos paryškėja, turėtų būti gražu, o dabar man primena kreivas čiurkšles... 😉 Mugės prekeivių veidai liūdni, pavargę, vieninteliai jų klientai šiandien – vėjas ir lietus, taip jau būna.

Mažosios Dailidės ežeriuką, kadais susiformavusį iš Nemuno senvagės, prisimenu kupiną žolių, varlių ir šiukšlių, gal dar vienas kitas ištvermingesnis karosas išgyvendavo. Šiandien čia – puikumėlis beveik miesto širdyje, būtų tikras poilsis akims ir protui, bet gi lyja... Net fontanus įamžinti sunku – vėjas šuorais plėšte plėšia skėtį, neužtenka rankų... Kažkaip pavyksta, beje, fotografuoju nuo Jurgio Kunčino tilto, yra toks simpatiškas medinukas su istorija 😊

Suku prie Alytaus sporto rūmų fontano. Jo centre – „grojanti“ skulptūra „Žiedas“, sako, nuo stipraus vėjo gaudžiančių metalo plokščių garsas primena varpų skambėjimą. Prisipažinsiu, niekada negirdėjau, ir šiandien – tik viską gožiantis lietaus kalbėjimas. Šiam fontanui – jau 40 metų, vandens jame daug, galima maudytis. Čia vanduo, metalas ir vėjas kalba žmonėms.

Tai tiek įspūdžių apie gražius Alytaus vandenis, vandens šiandien gavom itin daug – šlapi mūsų batai, nugaros ir kailis 😊 Net pavargom.

Nevažiuokit prie fontanų per lietų – tikrai nykiau. Atvažiuokit vakare. Kai ramu po kaitros, kai vandens lašuose žaidžia spalvos, kai norisi atgaivos akims. Kai nereikia ieškoti prasmės, o užtenka tik malonumo tiesiog pabūti...