Diena, kai viskas - "Bingo!!!"

Judinu skaudančias kojas ir mintyse tyliai dėlioju skaičius – 9 valandos kelyje, 272 kilometrai kelio, bene 15000 (!!!) žingsnių ir net 8 „sumedžioti“ piliakalniai... „Pavarėm“ 😊

Šeštadienis. Laukiam, kol prasisklaidys rūkai, kiek pradžius rasos, ir neskubėdami kraunamės reikalingus kelionei daiktus bei užkandžius. Vėl link Vilniaus 😊 Greitkelis stebėtinai tuščias, ir kartais atrodo, kad niekas į Vilnių neskuba, tik mes, tačiau arčiau miesto jau pradedam strigti. Laimei, mums reikia tik į pakraštį, taigi, išsirangom į šoną už Gariūnų ir čiumpam tikrinti žemėlapius. Rasti vietą sustoti pakankamai sudėtinga, mat kairėje – Neris, dešinėje – status šlaitas, o ir pati Titnago gatvė – ne iš plačiausių. Stojam galutinėj troleibusų stotelėj.

Kažkur čia šalia - Panerių I-asis ir II-asis piliakalniai. Buvom čia prieš tris metus, rudenį, atsimenu, kojos net klimpo pažliugusioj žemėj, ir nesiryžom. Ir dabar supainiojam kryptį, visai be reikalo užkopiam į statų šlaitą, ir tik tuomet suvokiam – ne čia. Leidžiamės bumbėdami, vėl bandom. Yra! Čia - antrasis, tolimesnis, šlaitai statūs, galo nematyt, kopiam laikydamiesi už šakų ir krūmų. Tinka ir pagal turimus žemėlapius, ir pagal koordinates navigacijoj 😊 Reda apvaikšto pailgą šiaurės-pietų kryptimi nutysusią piliakalnio aikštelę ir randa patogų išmintą taką žemyn 😊

Pasirodo, nusileidęs į slėnį, takas vėl kyla aukštyn, vesdamas tiesiai ant Panerių I-ojo piliakalnio. Gal per skambiai parašiau – ne takas, o krosinių motociklų išskusta provėža. Gaila, bet daug kur matėm motociklais ar džipais nudrožtus piliakalnių šlaitus... Šis panašus į kaimyną, gal tik šabakštynų viršūnėje kiek tankiau, o šlaituose link Neries – šimtamečiai ąžuolai.

Kiek atgal Titnago gatve link Gariūnų – nuoroda, sustojimo vieta ir takas link žydų žudynių vietos. Labai laiku ir vietoj - sumąstom, kad Į Gariūnų piliakalnį nereiks kopti šlaitu, bandysim nueit kalno viršum. Tik bėda, kad keliukas nukrypsta, o mums vėl tenka sekti motociklų padangų žymėmis. Yra ką veikti, vargas vargelis kopti... Prakaitas žliaugia, visų žandai raudoni, net garuojam, ne juokai - 700 žingsnių iki viršūnės ir dar tiek pat atgal😊 Piliakalnis tikrai didelis, didžiausias iš šitų trijų, žvilgsniu neaprėpt, o dar medžiai, krūmai, dairykis nesidairęs... Atrastas visai neseniai, vos prieš 8 metus.

Ilsiuosi vairuodamas, iki Vilkeliškių piliakalnio – tik 8 kilometrai, bet užtrunkam, čia juk Vilnius, na, gerai – Vilniaus rajonas 😊 Stojam prie Gelužės ežeriuko, nors navigacija pučia miglą, kad čia – Gėlužės paplūdimys. Rugsėjo 24-oji, termometras rodo +13, vėjuota, laikrodyje -  13:13. Mes apsisiautę rudeninėm striukėm ir šalikais, o kai kas – maudosi... Žiūrim, kraipom galvom ir šypsomės 😊 

O piliakalnis – anapus gatvės, lyg įsispraudęs tarp Gelužės ir Baltiešos ežeriukų. Užkopiam takeliu tarp jaunų pušaičių ir dairomės – nelabai kas iš jo ir belikę, visą istoriją pasiglemžė sovietiniais laikais čia buvęs karjeras...

Kelias veda tarp sodų bendrijų, nors dabar čia – jau tirštai gyvenami ir siaurutes gatveles užkimšę Vilniaus priemiesčiai. Tiesa, apie gatveles – net juokiamės iš pavadinimų, matyt, niekas nesuko sau galvos – Kalorijų gatvių yra bene trylika, Antros vagos – gal devynios, Technikos ir Gestų – kiek mažiau... 😊

Iki Naujosios Rėvos piliakalnio niekur neklystam, viskas aišku - kiek važiuoti, kur eiti, ko ieškoti. Žmonių ir jų augintinių – lyg mieste, tai saviškę žiopliukę saugom, dalį kelio nešam glėbyj, gi visus reikia jei neaploti, tai bent apuostyti 😊 Gražu, smagi vieta pabūti ir pailsėti. Ir piliakalnis, nors nedidukas, bet labai dailus, patogūs laiptai, įspūdingi Neries šlaitai ir atsiveriantys toliai... Legendos byloja, kad čia galėjo būti senovės baltų šventvietė, kas žino...

Akmenimis grįstu keliuku leidžiamės į Šilėnų kaimą, o čia – vauuuuuuu...!!! Jei kas būtų sakęs, kad vos už keliolikos kilometrų nuo Vilniaus rasime tokį archaišką kaimą, būčiau nepatikėjęs. Šimtametės trobos, lenkiškos gatvių lentelės, baltaveidė močiutė, apsigaubusi skara ir siūlanti obuolius... Apeinam bažnytėlę, delnu braukiu šiurkščių lentų sienas, kvepia ruduo...

Nepadarę namų darbų prieš kelionę, dabar mokam dvigubą kainą – tomis pat siaurutėmis sodų gatvelėmis sukam ratą prie Elniakampio piliakalnio. Paskui einam, vis tolyn ir tolyn į mišką. Kažkur baugiai loja kaimo šunys, net kiek nejauku... Ir kai jau pradedam abejoti ir dairytis, Elžbieta Marija pirmoji pamato piliakalnio ženklą. Šlaitai tiek tankiai apaugę, kad nesupaisysi, kur pradžia, kur pabaiga, kokio platumo... Randam šviesesnę proskyną ir fotografuojamės, pėdinsim atgalios...

Lyg ir norėtųsi sukti namolio, bet dukroms pažadėta pramoga pačiame Vilniaus centre – pasikarstyti laipiojimo siena Olimpiečių gatvėj. 60 metrų kopinėjimo, bet ne aukštyn, o ... tolyn 😊 „Bet vistiek labai sunku“, - sako pailsę 😊

Kai nenori, bet kuris kelias nuobodus. O kai nori, tai 18 kilometrų iki Vaidotų piliakalnio – visai niekai 😊 Čia irgi buvę „žvalgyboj“, šįkart sukam į kitą gatvelę, aukštėliau piliakalnio, vildamiesi, kad nereiks kopti šlaitais. Pataikom tiesiog puikiai, piliakalnis - tiesiai už ariamo lauko, paskui vos keliasdešimt metrų miško takeliu, toks nežymus ir niekuo ypatingai neišsiskiriantis kalniukas su akmeniniu aukuru centre. Puikiai 😊 Pabaidom užsimiegojusią stirną, bet išsigąstam visi, labai netikėta akimirka, vos sekundę... Emilija Marija delnais gaudo saulę, o mes raginam skubėti, gal pavyks dar. Dukroms apie tai pasakom jau tik pajudėję tolyn ir balsuose girdim dienos nuovargį...

Smiglių piliakalnį mes pražiopsojom ryte, dabar tenka už tai mokėti, jis tolokai, beveik tiesiai prieš Neravų piliakalnį, bet jau dešiniajame Neries krante. Užkalbinam kaimo močiutę – jau 60 metų čia gyvena, tik nei piliakalnį žino, nei lietuvių kalbą moka. Bet plepumo – už dvi 😊 Rizikuojam, lendam į gilyn į mišką. Šlaitai statūs, takų nėra, brūzgynai, išvartos – niekaip neprasibraut. Bandom kitur – irgi ne... Būtų gaila – tiek kelio ir laiko... Paskutinį kart stojam visai kaimo gale, už naujakurių sodybų. Vėl kopiam – be tako, jau ir be noro, tik kad reikia. Klystam, sukiojamės, ieškom bent menkiausio takelio, ir tik kai atgyjusi navigacija pradeda rodyti mažėjantį atstumą, atkuntam 😊 210 metrų... 170... 40... 20... Yra! Taip gera, kad net burnoj saldu 😊

Kas galėjo pagalvoti - paėmėm aštuonis iš aštuonių! Tikra piliakalnių karštligė 😊 Apmaudu, pavasarį susipainiojom mūsų piliakalnių „buhalterijoj“, ir dabar reikia vytis skaičius. Bet 400-ojo aplankyto Lietuvos piliakalnio riba jau neatrodo tokia tolima ir nepasiekiama...

2022-09-24