2022 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Apie seną Vilniaus miestą...

Rudenėjantis Vilnius. Kiek suerzintas čia, matyt, įprasto chaotiško ir dažnai net įžūlaus vairavimo ypatumų, išsuku į ramesnę M. K. Paco gatvę, čia šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Būtent šios parapijos kapinės Saulės pavadinimą gavo tik 1945 m., pagal šalia einančios gatvės pavadinimą. Va, šių dviejų siauručių gatvelių sankryžoje ir stoju, tiesiai prie vartų su trimis bokšteliais. Kažkodėl įėjimas į kapines - jų kampe. Aukštyn veda akmenimis grįstas takas.


Lipu lėtai dairydamasis ir atsargiai dėliodamas kojas, kol takas išnyksta prie 1811 metais pastatytos Vincento Pauliečio koplyčios pačiame kapinių centre. Apeinu. Aplink – tikras kryžių kalnas, chaotiškai, be tarpų ir takelių. Kapai, antkapinių plokščių epitafijos, tvorelės – viskas pamažu dengiasi samanų pilkuma, kartais net sunku perskaityti. Akmenys skyla, trupa nuo metų naštos. Laikas… 




Aukštėliau – Prisikėlimo koplyčia, Sidorovičių giminės palaidojimo vieta. Vidų fotografuoju pro grotas, o galinės sienos apačioje netikėtai aptinku dar vieną metalinę plokštę su įrašais. 



Čia pat – žymaus kunigo, lietuvybės puoselėtojo lenkų okupuotame krašte Petro Kraujalio kapas. „Jaunimui reikia krusterti ir kaip ąžuolams stoti tvirtai prieš visokias audras. Pūtė „obrusiteliai“, pūtė vokiečiai, pučia dabar netikėliai bolševikai ir lenkai, bet Lietuvos ąžuolas užaugęs yra lietuvybėje ir katalikybėje. Kol tų šaknų audros neišjudins, nebaisūs kalėjimai ir bizūnai, nenuveiks mokesčiai ir svetimos mokyklos – nuo jų apsiginsime, juos pergyvensime”, - rašė kunigas. Tik kad seniai kas kapą lankė, pamirštas… 

Vis siaurėjančiu ir žolėse benykstančiu taku prieinu Meištavičių giminės koplyčią, iš šono kiek primena mažutę bažnytėlę. Užrašą randu šoninėje sienoje įmūrytoje granitinėje plokštėje -„GROBY MEYSZTOWICZOW“. 



Aukščiau nelipsiu, nors kryžiai, atrodo, niekada nesibaigs, galo nematau… Leisdamasis link išėjimo, randu dar vieną, visai sugriuvusią koplyčią. Senos stogo čerpės gabale įspausta “Krakow”, iš toli vežė… Kryžiai, kryžiai, kryžiai… 


Arčiau išėjimo pastebiu kunigo Juozo Stankevičiaus antkapį. Kas nežino ar negirdėjo – jis buvo išrinktas į Lietuvos tarybą, vėliau paskebusią šalies Nepriklausomybės Aktą, tačiau dėl partinių rietenų pasitraukė. O mirė 1958-aisiais, irgi rugsėjį… 

Didžiulis juodo marmuro antkapis nulaužtu ir dingusiu kryžium žymi Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus, Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus Konstantino Majevskio kapą.

Dar stabteliu prie Lenkijos kariuomenės poručiko Edmundo Klimčyckio kapo, matyt, kovojo prieš Lietuvą, kad čia likęs... Namie pakapstau internete – tik pagalvokit, senuosiuose Lenkijos archyvuose jis nepamirštas, yra toks. 

Atrieda pilnas autobusiukas lenkų turistų. Matyt, žino, kokio kapo ieško, nes su žvakėmis rankose po truputį tolsta akmeniniu taku, įžiūriu tik nugaras. Lenkai saugo savo tautos atmintį…

L. Sapiegos gatvės kampe vargais negalais randu vietelę automobiliui. Pro aptriušusius vartus žengiu gilyn. 


Neparašysiu nieko naujo, teigdamas, kad Sapiegų giminės atstovas, Abiejų Tautų Respublikos karvedys, Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega turėjo realius šansus tapti karaliumi. Bet istorija taip sudėliojo, kad netapo 😊 Taigi, ir Sapiegų rūmai, statyti kaip būsimo karaliaus vasaros rezidencija, karūnos nepamatė… Bet rūmai visa savo didybe mums primena… 






Tiesa, dabar čia pluša statybininkai, visai po skliautais nelabai ateisi. Braidžioju aplink, užvertęs galvą, kaišioju nosį. Na, gražu, tikrai gražu, tikras baroko perlas, bet iki darbų pabaigos galo dar nematyt. Kažkada skaičiau, kad šiuose rūmuose buvo didžiausia pokylių sale visoje LDK teritorijoj, didesnė net už Valdovų rūmų. Štai taip. Ir labai noriu tikėti, kad rūmai atgaus savo pirmykštį žavesį…

O čia pat už tvoros – Sapiegų rūmų parkas. Dabar 8 hektarų teritorija išdalinta verslo ir kultūros erdvėms, bet gal ir gerai, kad visur yra šeimininkai. Ko gero, viskas dabar kitaip, nei Sapiegų laikais, iš anų laikų likes gal tik vienas kitas medis. Čia – kitoks Vilnius, visai ramesnis, nei už tvoros skubanti Antakalnio gatvėje. Kas pietauja, kas mėgaujasi kava ar knyga, kas tiesiog medituoja… Smagu. Tiesiog tempiu laiką būti čia, kol suskamba telefonas – man jau laikas…













  2022 09 23


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Laikas ir tikėjimas

Visai visai mažulėlis kaimas bene koks dešimtis kilometrų nuo Suvalkų kadaise skambėjo jotvingių balsais. Vėliau, beveik iki XVIII amžiaus p...