Laiptai (V dalis)

Yra Kaune Čigonų laiptai, jungiantys Žaliakalnį su miesto centrine dalimi. Kodėl taip vadinami? Sako, bent jau anksčiau laiptų apačioje gyveno čigonai, tai ir toks pavadinimas ir prilipo 😊 A.Mackevičiaus gatve pro Kauno chasidų sinagogą pakilę iki pat Pelėdų kalno, pėstute leidžiamės kiek  žemiau, iki 38-uoju numeriu pažymėto namo. 

Kažkas pamiršęs krepšį ant ratukų… Čia prasideda, o gal baigiasi Čigonų laiptai, jie kiek tolėliau nuo gatvės. Pirmi žingsniai žemyn – labai įspūdingi. Pačiame laiptų centre, lyg uždarame rate, auga medžiai, kuriuos galima apeiti iš abiejų pusių. 

Tūkstančių rankų paliestas turėklų geltonis jau nusitrynęs iki metalo… Yra dar ir takas į šoną, kiek paėję, visiškai netikėtai stačiame šlaite aptinkame gyvenamąjį namą… Kaip jie čia sugebėjo… 

O nusileidžiame beveik į “Kauno alų”, nuo laiptų galima visai neblogai pažvelgti į aludarių virtuvę. 243 betoninės pakopos, toliau – kiemais, kiemais, tarp garažų, ir jau Savanorių apačioj… Grįžę dar kiek pastovim priešais skulptoriaus J. Zikaro namus-muziejų. Lapų auksu nuklotas šalitgatvis lyg dar kartą primena – ruduo...

Nusileidę iki šv. Gertrūdos gatvės, iš karto stojam. Prisimenu studijų laikais čia veikusią valgyklą, skaniai maitindavo… 

O tuoj už jos – trumpa ir siaurutė Lietuvos savanorio Prano Eimučio gatvė, prisimenu anąsyk Eigulių kapinėse matęs jo kapą. Užverčiam galvas – namo fasadą puošia skaičiai “1923”, beveik 100 metų… Žvilgterėjęs vidun, prieblandoje dar įžvelgiu stilingus smetoninius turėklus, dabar tokių nedaro. Laiptams, atrodo, net ankšta tarp besvyrančios seserų benediktinių vienuolyno tvoros ir VDU teologijos fakulteto, lyg susigūžę, išsivarčiusiom ir subyrėjusiom pakopom… Dar kiek paeinam tolyn, iki buvusių vienuolyno vartų. Grožio nedaug.

Būtinai užsigeidžiam pamatyti Kauno Mitinio Žvėries dantį, yra tokia skulptūra senamiestyje, Jonavos ir A. Jakšto gatvių sankryžoj. Na, tebūnie gražu… Sunku ginčytis su menininkais, kai jie viską mato savo šviesoje… Pasišaipom iš milijono mašalų, prikritusių stiklinėje danties dėžėje – gal čia Žvėries maisto likučiai?... 😊

Visai tuoj už “Lituanicos” žiedo – Ievų takas. Nesiseka rasti įvažiavimą, visur “draudžiama”, tai pėdinam. Kuo toliau nuo gatvės, tuo mažiau Kauno, atrodo, lyg gūdžiame kaime – šiukšlės, purvas, skurdas languose... 

Limos laiptų nematyt, tenka klausti, ir pamatom iškart. Laiptų pavadinimas likęs nuo tarpukario, kai šalia dabartinės Jonavos gatvės veikė tekstilės fabrikas “Lima”. Istorija pasiglemžė “Limą”, pamažu užmarštin grimzta ir Limos laiptai, kopti jais draudžiama ir jau tikrai pavojinga, patys išbandom. Bet ir čia gyvena žmonės – šlaitai lyg inkiliukais apkibę nedideliais nameliais. Kauno centras, kaip gi 😊

Kiek tolėliau krantine – posūkis į nuosavais namukais tarsi nubarstytą Petro Kalpoko gatvę. Šiaip jau, tai dailininkas gyveno Žemaičių gatvėje, o kodėl jo vardu pavadino šią, bala žino. Tebūnie, mes čia dėl laiptų, o jų čia – net treji. Pakrantės tako laiptai prieš akis išnyra už nedidelio gatvės lanksto, čia pat, tik jau kairėje pusėje, pamatau ir P. Kalpoko gatvės laiptus, gal jais dailininkas ir vaikščiojo. Visai teisingai – kur parsideda, taip ir vadinasi 😊 Pasimuistom nuotraukom, ir Reda nubėga į viršų, laiptų galo nesimato, bet gal nedaug… Laukiu, laukiu – veltui, lyg išgaravo… 😊 Gerokai užtrukusi, grįžta alsuodama, raudonio išmuštais žandais, pasirodo, – net 227 pakopos… 

O aš bandau skaičiuot P. Kalpoko laiptus, čia gerokai mažiau – tik 6 granito ir 169 betoninės pakopos. Yra visai suirusių, aptrupėjusių, tamsoje būtų tikri spąstai. Laiptų viduryj sėdi benamis su savo neįmantrios mantos maišais, matyt, čia ir nakvos… Pasislenka šonan, tylėdamas mandagiai mane praleidžia tiek į viršų, tiek į apačią. Netrukdau. Visi turime savo gyveno laiptus – kas viršūnėj, kas - pusiaukelėj, o kas – krenta žemyn…

Bene P. Kalpoko gatvės viduryje – laiptai, vedantys į Vaisių gatvę, jie taip ir vadinasi. Laiptų pradžią žymi paprastasis skirpstas, šiaip jau nedažnas medis, bet atpažįstu 😊

Šitie, kaip ir Limos laiptai, veda į Kauno Brazilką, kurios jau irgi nebėra – vargani nameliai dingo istorijoj… Tačiau šlaitai sagstyte nusagstyti namais nameliais, suskaičiuotas ir išnaudotas kiekvienas žemės centimetras… 151 pakopa į viršų arba žemyn – tiek suskaičiavom. Ir kažkas kasdien jomis išeina ir grįžta, rytą vakarą… Gal čia ir yra tikrasis senojo Kauno veidas…

Jau visai temsta, gatvių žibintai nušvinta kaip tik beieškant paskutinių šiandien – Kapsų gatvės laiptų. Bandau sukti iš Jonavos gatvės – įkalnė atrodo bauginančiai stati ir neįveikiama. Važiuojam aplink, per visą Žaliakalnį. Tos Kapsų gatvės ilgumas – neišpasakytas, ir akmenimis grįstą nuokalnę pasiekiam visai tamsoje. 

O laiptai kažkur čia, žinom 😊 Lyg po gabalą žibintais plėšom tamsą, medžių ir krūmų tankmėje ieškodami laiptų. Jų nematyt, nesugrabaliosim… Ne, šiandien tikrai per vėlu. Atsargiai apžergdami nesibaigiančias duobes, vėl grįžtam į krantinę ir sukam namo. Kiek apmaudu…

Parsivežam įspūdžius nuo 6 Kauno laiptų. Tikrai ne patys gražiausi, ne patys tvarkingiausi ir prižiūrėti. Bet reikalingi. Kažkam virtę nuobodžia kasdienybe išeiti, sugrįžti ar net gyventi, mums jie – lyg Kauno istorija, kurios puslapio nesinori užversti…