Trylika sėkmės akimirkų

Sekmadienio ūkanos... Tiesą sakant, dar prieš gerą valandą krapsėjo lietus, ir labai abejojom, ar apskritai kažkur keliausim. Bet dabar - jau kelyje, dukros ir Baika snaudžia, mudu patyliukais dar dėliojam maršruto detales, Joe Cocker prikimusiu bliuzu neša tolyn...

Už nugarų lieka Kaunas, Marijampolė, Kalvarija, kažkoks Jurgežeris, plati asfalto juosta pamažu virsta siauručiu kaimo keliuku, ir Menkupių kaimo gale stojam prie dumblinos balos. Toliau – tik pėstute. Iki pirmo šios dienos piliakalnio - dar gerokai paėjėti, bene kilometrą, bet kitų variantų nesvarstom. Praeinam didelę samanotų akmenų krūvą, ir po keliasdešimties metrų miškeliu prieš akis atsiveria Menkupių piliakalnio terasa, besibaigianti kelių metrų pylimu. Ant jo ir stojam papuozuoti 😊 Šlaitai link upelio – statūs, galo nė nematyt... Jokių nuorodų, jokių istorijos ženklų, nors žmonės čia gyveno jau prieš tūkstantį metų. O mums – 3000 žingsnių ir įspūdžiai.

Vos už 4 kilometrų, net dorai įsibėgėt nereikia, - Naujienėlės kaimas, o tuoj už jo, nedidelio gojaus pakraštyj – ir piliakalnis. Pakelėj stovi ženklas, viršūnėje – aplaupytas betoninis piliakalnio žymuo, šlaite lyg įžiūriu kažkada sodintą ąžuoliukų juostą... Tako nėra, piliakalnis, ko gero, retai lankomas, gal todėl žolėse apstu grybų, vos spėjam dairytis ir rinkti 😊 Tik vėliau suprasim, kad mus aplenkė kirminiukai – visi grybai sukirmiję 😊

Alksninės bažnyčia negraži savo betono pilkumu, bet viduje – daug žmonių šilumos. Pataikom kaip tik į mišių pabaigą, ir geraširdis bosu dudentis klebonas, kiek pakamantinėjęs, pasirašo Elžbietos Marijos I komunijos knygelėj. Džiaugiamės, šypsomės, net juokiamės, o dukros nerimo dėl praleistų sekmadienio mišių – nė kvapo 😊

Vienas apeinu buvusį Patilčių dvarą, istorijoje minimą nuo 1663 metų. Čia kažkada šeimininkavo totoriai, bet neieškokit jų pėdsakų... Nors viduje ant palaikių durų dar kabo mažytė spyna, dvaras nyksta, tyla čia kasdien vis labiau bauginanti. Tik parkas ir keli likę ūkiniai pastatai atrodo kiek mielesni akiai.

Bartninkai. Čia kaip tik jau dudena pamokslą tas pats klebonas iš Alksninės 😊 Nelendam vidun, šiūruodami auksinius lapus, brendam iki senosios bažnyčios griuvėsių, jie šalia. Orūs. Žavūs. Tokie vieniši. Ir ruduo tarsi dar labiau išgrynina jų skausmą. Reda užsilipa į patį išlikusio bokšto viršų ir garsiai aidu šaukia, kad matosi toli toli... Tarp šių sienų 1851-ųjų vėlyvą rudenį krikšto sakramentą gavo Jonas Basanavičius...

Jei kada nuklysit į Vilkaviškio rajoną, nepagailėkit laiko Piliakalnių piliakalniui. Patikėkit, verta. Dar ne visur buvom, bet čia – tikras Sūduvos perlas, gal todėl net kelio ženkle abu nuorodos žodžiai parašyti didžiosiomis raidėmis 😊 Apkabintas Aistos upelio vingiu, piliakalnis visu savo svoriu tarsi remiasi į dangų, ir, stovėdamas apačioje, jautiesi tik mažyčiu akmenėliu jo gyvenime... O piliakalnis atsimena mūsų valstybės pradžių pradžią...

Ilgokai klaidžiojam, ieškodami Dirvonų piliakalnio. Navigacija meluoja, suka mus ratais, raukom antakius. Tenka klausti, ir tik paprotinti svetingų suvalkiečių, randam nežymų lauko keliuką. Piliakalnis, nors ir neaukštas,  puikiai atsiveria iš toli, bet prieiti iki jo reikia pastangų, braunamės per jaunuolynus, lipam šlaitais žolėse iki kelių. Ai, suvalkiečiai dar sakė, kad giedrą naktį nuo piliakalnio net Vilkaviškio žiburius matę, bet seniai tai buvę, jaunystėj. Na, tada ir alus buvo skanesnis, ir merginos - gražesnės, žinom... 😊

Beveik pusiaukelėj į Vištytį pasukam prie Gražiškių bažnyčios. Pamatęs prie durų laidotuvių vainikus, suprantu pataikęs kaip tik gedulingų mišių metu. Vogčiomis tyliai tyliai įlendu vidun, tik pamatyti... Apeinu šventorių, delnu nubraukiu šiurkščius betoninius laiptus.

Važiuojam tolyn. Ir kai jau labai aiškiai matom pirmuosius Vištyčio stogus, sukam aukštyn į dešinę, link Dabravolės piliakalnio. Ieškoti nereikia – beveik prie kelio, tuoj už sodybos. Tik kaimo šunys labai loja, mūsų Baika nelieka skolinga, vos susikalbam 😊 Krimsdami niekieno obuolius, prašienauta pradalge sparčiai užkopiam į plačią lyg pietų stalas piliakalnio aikštelę. Kitam šlaite, visai apačioj, puikuojasi liepa su 37 (!!!!!) kamienais. Suskaičiuot – jokių šansų, lieka tikėti ir likti šito gamtos grožio liudininkais.

Vištyčio miesteliui reiktų tikrai daugiau laiko, nei turime mes. Pakaišioję pirštus į valstybės sienos tvorą, sprunkam, mat netikėtai užkaukia bokšto sirena 😊 Matyt, budri akis mus mato 😊 Tolumoj plazda tos priešiškos valstybės vėliava... Mano moterys braškančiom kopėčiom užsiropščia ant akmens tuoj už miestelio. Tikrai didelis, paskaitau, - šeštas pagal dydį Lietuvoje. Įdubose likęs vanduo, sako, gydo, kartais net vadinamas „velnio ašarom“... Na, kai tiki, tai ir vanduo gydo...

Vištyčio Lauko II – tai toks neįprastas ausiai ir akiai kaimo pavadinimas, taip pavadintas ir piliakalnis šalia. Randam lengvai. Didelis saulės nutviekstas kalnas prašienautu taku, toliuose tyvuliuja Vištyčio vandenys, yra stendas, ko daugiau... Kažkokių ypatingų istorijų ar legendų nelikę...

Barškindami dantis vos įveikiamais kaimo keliukais, susirandam Pavištyčio I-ąjį ir II-ąjį piliakalnius, juos skiria mažiau nei kilometras. Ant I-ojo dar likę apkasų žymės, stovi pusantro suolo (vienas nuverstas 😊), tai ir susėdam nuotraukai. Lankomas žmonių, sutinkam ir nueinančius, ir naujai ateinačius. O II-asis – visai vieniša aukšta žole apaugusi kalva aptvertos ganyklos viduryje, nieko ypatingo. Šlaite dar užmatau kelis išvirtusius riedulius, gal - istorijos pėdsakai, gal – atitempti nuošaliau kolūkių laikais... Bet vėliavą keliam ir čia, kaip gi kitaip 😊

Noras pamatyti Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos sienų trikampį nuklaidina giliai į mišką, bet tik atsiremiam į kelio užtvarą. Matyt, gražu pažiūrėti tik iš Lenkijos pusės, teko matyti interneto platybėse. Taigi, šitą reikalą atidedam, bet į Lenkiją vistiek papuolam, taip sutaupydami gerą gabalą kelio. Na, kilometrų sutaupom, bet laiko – tikrai ne, mat lyg iš niekur šalikelėj atsiradę tingūs lenkų pasieniečiai ilgokai tikina mūsų dokumentus. Baika jų nedomina, nors ir ji viską turi 😊 Užtat pasimėgaujam lenkiškais saldumynais ir traškučiais, vis šioks toks malonumas :)

Siauras asfalto siūlas Lenkijoj ir baigiasi, rinkdami lietuviško vieškelio dulkes, lengvai randam Graužinių ir Vartelių piliakalnius. Abu – visai šalia, tik per šlapią griovį, naujai atrasti, tai žemėlapiuose net nevarkit ieškoti 😊 O štai į vieną kadrą abu netelpa, kaip bebandytum ☹ Istorijų irgi nėra... Gal dar bus 😊

Prie senosios Liubavo bažnyčios griuvėsių užbėga tik Reda, čia buvau ir apie ją rašiau pavasarį (03.11). Aš „matuojuosi“ paminklą, tik esu gerokai per mažas, o ir nenusipelniau...

Vingis už vingio, kalniukas už kalniuko artėjam prie Papiliakalnių piliakalnio 😊 Toks keistas pavadinimas, tiesa? Ir sekasi mums keistai – po ženklu, draudžiančiu traktorių eismą, stovi... traktorius 😊 Ramiai sau pumpuoja vandenį karvytėms, atrodo, tektų laukti ilgai, niekas į mus nereaguoja. 

Pasipiktinam, pasispjaudom, sukam atgalios. Gaila laiko, rodyklės nepailsdamos skuba vakaro sutemų link... Pasitarę, bandom kitu keliuku, ir mums pavyksta, sunkiai, visai geležiniais busiuko kaulais girždėdami, atsiritam visai iki piliakalnio žymens. Kalnas didelis – žvilgsniu neaprėpti, o dar krūmai, išvartos... Sustojam šlaite, ir tiesiog mėgaujamės akimirka, mums pavyko! Dar nusišypsau, papėdėj pastebėjęs keliolikos kamienų liepą – čia ji niekam neįdomi...

Žaliosios piliakalnis – visai ant sienos su Lenkija, stojam pasieniečių džipų išvagoto keliuko vingyje. Brautis reikia jėgų ir atkaklumo, tako nėra. Atrodo, pataikom, tik aprašymuose minimo apleisto pasieniečių bokštelio niekur nematyt. Navigacijos taškas lyg ir sutampa, pylimą jaučiam po kojom, bet žemėlapyje jis ilgas, be galo, be krašto... Kažkur čia 😊 Keliam šeimos vėliavą ir braunamės atgalios, šįkart – be kažkokių emocijų.

Negailestingai greitai temsta. Sidabrinis lyg doleris Mėnulis, rodos, net akina. Skrosdami prieblandą, nepilnus dešimt kilometrų iki sunykusio Navininkų piliakalnio įveikiam lėtai ir atsargiai. XX a. pradžioje piliakalnį nukasė, tiesdami Alytaus-Suvalkų geležinkelį, taip tada reikėjo... Ženklą pamatom visai prie keliuko, kiek tolėliau už sodybos galo – ir neryškų piliakalnio siluetą. Aršiai ambrija kaimo šunys, bet iš toliau, nedrąsūs, o gal jaučia mūsiškę, kas žino. Kažkur čiurlena Šaltinio upelis, tik jau visai nematyt... Fotografuojamės tylėdami, piliakalnio likučių vistiek jau beveik nematyti, ir paskubom grįžtam. Naktis nepalauks...

„Parsivežam“ 13 piliakalnių, patys dar netikėdami, kad mums pavyko.

Kartais taip būna 😊 

Loterijoje arba kazino tokią sėkmę vadiname JACKPOT :D

2022-10-09