Kuklios ir visai niekuo neišsiskiriančios Mančiūnų kaimo kapinaitės – vos už kelių kilometrų nuo Žaslių. Sugirgžda seniai netepti varteliai ir pro raudonų trupančių plytų arką, ieškodami akimis, lėtai einam tarp antkapių. Anksčiau vietiniai žmonės kapines vadino „Glinianka“, gal dėl molingos žemės... Žaslių bažnyčios metrikuose pirmi palaidojimai šiose kapinėse minimi dar 1825 metais, nors iki šių dienų išlikęs tik 1875 metų antkapis. Laikas pasiima savo...
O mes irgi ieškom istorijos, tik ne tokios „samanotos“. Va, beveik tolimiausiam gale, prie tako, beveik abu kartu pamatom Mikulių šeimos kapavietę. Nedidelis juodo akmens paminklas ir nebylus įrašas jame – „Benediktas Mikulis, 1920-2000“. Kažkam rūpi...
Bet papasakosiu nuo pradžių.
Benediktas gimė Trakų apskrities Žaslių valsčiaus Prozariškių kaimo ūkininkų Adomo ir Anastazijos Mikulių šeimoje 1920 metais. II-ojo Pasaulinio karo metais tarnavo Plechavičiaus kariuomenėje, vėliau, puolant rusams, 1944 m. įsijungė į partizaninę kovą ir buvo ryšininku. 1946 metais, susirėmimuose su sovietais žuvus partizanų bataliono vadui P.Petkevičiui ir Benedikto broliui Kazimierui Mikuliui, pasitraukė iš partizanų gretų. 27 metus. Taip, bičiuliai, - ištisus 27 metus Benediktas Mikulis slapstėsi nuo sovietų valdžios tėvų namuose įrengtame bunkeryje. Dangų matydavo tik naktimis... Kentė drėgmę, tamsą, tylą...
Nors 1945 metų gegužės mėnesį tiems, kurie norėjo legalizuotis, sovietų valdžia paskelbė amnestiją, B. Mikulis nepasidavė, nes buvo davęs šventą partizano priesaiką... Partizanų priesaika skambėjo taip: „Aš prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda".
Sovietų valdžia sučiupo Benediktą Mikulį tik 1971 metais. Buvęs partizanų ryšininkas buvo nuteistas keliems metams kalėjimo... Bet savo gyvenimo saulėlydį sutiko Nepriklausomoje Lietuvoje...
Dar yra žmonių, gyvai prisimenančių Benediktą Mikulį, kalbėjusių su juo, girdėjusių jo prisiminimus. Kažkas žino gerokai daugiau istorijos… Deja, laiko tiesos akimirkoms kasdien lieka vis mažiau…
Tylėdami žiūrėjom į atminimo žvakutės liepsną. Nors tiek.
Beje, jei kada užklysit į Mančiūnų kapines, įdėmiai pasidairykit, suskaičiavom net 14 (!) visiškai vienodų antkapių, dekoruotų šv. Mergelės Marijos atvaizdu, tokių pat, kaip ir ant Mikulių šeimos kapavietės. Matyt, koks vietinis meistras dirbo patikimai ir kokybiškai :)
Dar užsukom į Prozariškes. Likę kelios nugyventos trobos, prie kelio – senutėlė pajuodusi kriaušė… Nežinau, ar tai tas pats namas, bet lyg ir apie labai labai panašų, švenčiant Lietuvos šimtmetį, pasakojo projekto “100 Lietuvų” kūrėjai… Benedikto Mikulio tėviškės namai – visai pavargę, jau lyg suklupę ant šaltos rudens žemės…
Iš Papartėlių tvenkinio pakilo baltųjų garnių pulkas… Nusišysojom…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą