Laiptai (VI dalis)

Auksinis ruduo. Gražu, kai sausa, ir vėjas – vos vos...

Kiek pasimaišę niekada nenurimstančio Kauno gatvėmis, įsukam į trumputę Antano Purėno gatvelę tarp KTU bendrabučių. Jei neteko girdėti – Antanas Purėnas buvo žymus Lietuvos mokslininkas, pedagogas, kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas, dirbęs ir Steigiamajame Seime. Jo vardu pavadinta gatvė ir baigiasi prie laiptų per Gričiupio parką ir bendravardį upelį, kitame slėnio krašte – jau KTU rūmai. Smagiai klegėdami, leidžiamės plačiomis pakopomis, tik tas rudens oras maišosi su balzgano upelio vandens dvoku ir verčia sukti nosis... 

Tiesa, antims tinka, turškiasi kiek atokiau nuo laiptų. O sako, anksčiau upelyje net žuvys veisėsi...  Pats parkas švarus, nepapriekaištausi, žavi žali plotai miesto viduryje. Atgal grįžtam tylėdami – Reda ir Elena Marija skaičiuoja pakopas. Tai va – 120 laiptų, o sudėjus ir lygias atkarpas – 319 betoninių plokščių 😊

M. Riomerio gatvės laiptais kylu nuo nuokalnės R. Kalantos gatvėje, beveik prieš pat geležinkelio viaduką. Čia estetikos ir istorijos neieškokit, tiesiog 27 pilko, laiko kiek pagraužto betono pakopos į viršų, toliau – platus išmintas takelis. Pastebiu kažkada buvus ir turėklą – žiojėja skylės betone, matyt, „geradariai“ išlupo ir pridavė į metalo supirktuvę. 

Bet laiptai reikalingi – ir lipdamas viršun, ir leisdamasis žemyn, prasilenkiu su žmonėmis, ant siaurų laiptų tenka sustoti beveik šonu. Reiškia, laiptai suartina 😊

Vieni sako – Putino, kiti – kad Vaižganto,  ir teisūs būtent pastarieji, mat laiptų pavadinimą paprastai lemia objektas, į kurį atsiremia viršutinė 127 pakopų laiptų dalis. Laiptus 1937 metais suprojektavo architektas Stasys Kudokas, beje, vienintelis iš tarpukario Lietuvos architektų turėjęs teisę projektuoti kitose Europos šalyse. S. Kudokas tikrai daugybę kartų kopė savo kūriniu, mat gyveno kaip tik laiptų viduryje, apie tai ir dabar primena atminimo lenta. Net tvora - stilinga, su angomis korespondencijai, o už vartelių – visai ohoho, užsukit kada akis paganyt. Šiandien viskas atrodo lyg rudens pasakoj…

Vytauto parko laiptai savo stiliumi tikrai gali giminiuotis su Čigonų laiptais, bet tik tuo – didybės ir grožio čia tikrai  kur kas daugiau. O gal kad ruduo toks gražus, tai vis ir norisi stabtelėti.

Beje, parkas pradžioje (nuo 1847 m.) buvo vadimas „Petrovka“, caro Petro I-ojo garbei. Aš sunkiai ropščiuosi kaire puse, Reda su Elena Marija suka į dešinę. Atrodo, mano atšaka trumpesnė 😊 Mano moterys nuklysta prie buvusio Vokietijos konsulato, iš tolo matau ryškiai aprašinėtas sienas ir beveidžius langus. 

Raudonas triukšmingas traktoriukas, lyg beviltiškai gindamas seniai išėjusią vasarą, nuo takų pučia rudens nusviestus lapus... Prieš akis – apmiręs ir jau visiems laikams nutilęs „Autodromas“, atrodo, prisimenu čia save kažkada, po zoologijos sodo. O gal tik nostalgiją iš senų nuotraukų, nebežinau... 

Sako, o gal meluoja, kad kažkur parko šlaituose dar likę ir vokiečių iškasti bunkeriai, bet kiek tame tiesos, ne man spręsti. Vėl pasidalinam – aš lapų kilimu pro murzinus vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų langus brendu ieškoti Kauno tvirtovės komendanto bunkerio (ačiū Redai, visai netyčia pastebėjo žemėlapyje 😊) , Reda su Elena Marija leidžiasi kita Parodos gatvės puse, link laiptų. Beje, rūmus suprojektavo tas pats E. Frykas, apie kurio laiptus rašiau 2022-09-07. 

Auksinių lapų fone bunkeris atrodo tikrai įspūdingai, toks pilkas gąsdinantis monstras. Ant įėjimo angų – solidžios grotos, virbai sulig pirštu, nors dar visai nesenose nuotraukose angos užmūrytos baltomis plytomis. Matyt, smalsuolių plytos nesustabdo 😊 Vos išsiropščiu iš duobės, einu aplink, bunkerio siena – keliolikos metrų ilgio, betoniniai kampai jau rėžiasi iš po žemių…

O Parodos g. laiptai – tik 37 pakopos šlaite link Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Lyg laiptai į šviesą... Gerai, jeigu jais kažkas eina prisiliesti prie knygos, reiškia, - tikrai reikalingi... Užkopusius laiptais prie mažyčio jau nebeveikiančio fontanėlio dar pasitinka išmintingos pelėdos šeima…  

Kojas maloniai maudžia. Bet tvirtai žinome – su kiekviena įveikta laiptų pakopa parsivežam iki šiol nežinotus ir dažnai nematomus Kauno istorijos trupinėlius.