Laiptai (VII dalis)

„Kaunas. Galutinė maršruto stotelė“.

Kažkaip panašiai sakydavo, o gal ir tebesako moteriškas balsas traukiniuose. O mūsų maršrutas čia tik prasideda 😊 Ankštomis Šančių gatvelėmis prasibraunam iki KTU Vaižganto progimnazijos ir sustojam kiek atokiau, pačiame Servitutų gatvės kampe. Laiptus į žemiau besidriekiančią Šaldytuvų gatvę saugo puiki kompanija – šimtametis ąžuolas ir ant šalto turėklo prisnūdusi vieniša sraigė 😊

Lėtai leidžiamės. Kuo žemiau, tuo daugiau rudens, ir paskutinės laiptų pakopos visai panyra į auksinį lapų kilimą. Gražu.

Neskubėdami kopiam atgal. 173 žingsniai. Laiko tikrai negaila...

Beveik pačiame A. Juozapavičiaus prospekto gale, įsiterpęs tarp Gudų, Ringuvos ir Čekų gatvelių, rymo jaukus Vilijos parkas. Visai tuščia. Ranka paliečiu šlapią medinį kryžių, kurio pagrinde perkskaitau giliai įrėžtą įrašą: „Šis kryžius pastatytas prisiminti čia stovėjusią Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią 1883-1950, kuri buvo ateistų sunaikinta 1950“. 

Tokia štai atmintis, nors jos priešistorė dar senesnė – nuo XIX a. čia stovėjo medinė Kauno tvirtovės įgulos cerkvė, tik apie 1920 metus pertvarkyta į bažnyčią. Maždaug tuo pačiu metu šventoriaus šiaurinėje dalyje buvo pradėti laidoti Lietuvos savanoriai, o 1931 metais rudenį pastatytas paminklas „Garbė žuvusiems dėl Tėvynės“. Deja, istorija neturi galių kovoti su žmogumi – po II-ojo pasaulinio bažnyčia virto sandėliu, karių kapai buvo sulyginti su žeme, o paminklas nugriautas. 1950 m. kilęs gaisras galutinai prarijo istoriją, kuri vėl atgimė prieš keletą metų. Prie paminklo suskaičiuoju beveik aštuonias dešimtis kryžių, anuomet kovojusiems už Lietuvą, kone visi – eiliniai kareiviai. Kažkieno tėvai, broliai, vyrai. Tėvynės sūnūs...

Užšilių gatvės laiptų ilgai nerandam. Sukam ratus, lendam tarp namų, braidžiojam lapų geltoniu.  Tik apsukę antrą ratą ir nusileidę į Švenčionių gatvę, pagaliau aptinkam. Nebandykit to kartoti dabar – gatvės remontas, reikia daug kantrybės ir šiek tiek negražių žodžių mintyse, tuomet lengviau 😉 O laiptais pasigėrėti tikrai verta – kopdamas aukštyn, iš vasarą dar primenančių žolynų patenki į tikrą aukso skrynią – tiek daug čia rudens... Suskaičiuoju 240 pakopų, net akyse spindi 😊 Apačioj dar užkalbina vietinis – klausia, gal dėl vandens latako vaikštau, panašus į valdininką 😊 Šypsausi, pamažu įsikalbam, bet jam, matyt, menka paguoda, ne to laukė... 😊

K. Grybausko gatvės laiptų ieškom bene 40 minučių. Matom žemėlapyje ir žinom, kad kažkur čia, o laiptų – nėra. Randam mokslo šviesulių K. Grybausko, K. Vasiliausko, rašytojo P. Cvirkos namus, o laiptų – nėra... Paklausti nėra pas ką - kiemai užrakinti, žmonių nematyt... Klaidžiojam. Šlaitai neįmanomo statumo, galo nematyt, grioviuose pavasariais, matyt, srūva upeliai, ąžuolai – kokių reta. „Puiki vieta piliakalniui“, - pagalvoju 😊 Grįžtam nudelbę nosis, ir tik vėliau Reda internete aptinka, kad avarinės būklės laiptus Kauno valdžia nugriovė dar 2015-aisiais. Tai va – būtinai ruoškite namų darbus, bus lengviau gyvenime 😊

Antras bandymas ieškoti Kapsų gatvės laiptų – sėkmingas 😊 Tiesa, dar namuose panaršom žemėlapius, todėl šiandien iškart pataikom tiesiai į dešimtuką. Mūsų nuostabai, laiptai netikėtai baigiasi beveik šlaito viduryje, tiesiog pradingdami už privataus sklypo vartelių, toliau veda tik žolėse vos matomas takelis... 

Dar viena keista detalė – Kapsų gatvė driekiasi apačioje, o šiaip jau visi laiptai vadinami pagal esančią viršuje. Lėtai leidžiamės šimtamečiu duobėtu akmenų grindiniu, kuris stačiu šlaitu išnyra tiesiai į Jonavos gatvę.

Jau kitame Neries krante kylam Baltų prospektu ir laiptus jo šlaituose pamatom beveik visi kartu. Dešinėjė – įkalnės, kairėje – nuokalnės, matyt, taip. Stojam viršuje. Nieko įdomaus – 39 nuobodžios pilko betono pakopos, gerai, kad nedaug 😊 Ana pusė iš tolo atrodo kiek mieliau – bent lapų prikritę, lyg žavinga rudens paletė. Čia visai neužtrunkam, tik nuotraukoms.

Į kvartalo pakraštį nuveda vingiuota ir ne pati plačiausia Rasytės gatvė, net prasilenkti sunku arba neįmanoma. Sustojam visai prieš laiptus. Jei žemėlapyje į juos žiūrėtumėt nuo Pikulo gatvės, laiptai primena subtilią kokteilių taurę, net su citrinos griežinėliu 😊 Tikrai gražu. Mano laiptų skaičiuotojos, sako, nesuklydo, tai sudėjus viską, čia - net 379 pakopos.

Šlaitą tarsi įrėmina stotingi ąžuolai, o jaunesni medžiai, matyt, nuo vėjų, kryptingai pasvirę Neries link. Reda su Emilija Marija dar pabando patiesinti, bet niekaip, nė krust 😊 Kiek tolėliau nuo šaligatvio įrengtas namelis katėms. Gerai, kad kažkam rūpi.

Daug tų laiptų, tiesa? Visokių. Ir dabar kažkuriais jų lipa žmogus, kuriam laiptai – tiesiog kelias namo. Pats geriausias kelias gyvenime…