Rokai arba Roko laukas pirmą kartą paminėti dar 1500 metais, kai LDK didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo žemių prie Jiesios Henrikui Šliagiriui. Seniai tai buvo… Dabar čia – Kauno miesto dalis, o mes sustojam visai pakraštyj, kiek aukštėliau plento į Marijampolę nusidriekusioj J. Borutos gatvėje. Ieškom laiptų, link jų veda siauras, kreivas ir šleivas takelis vaikų darželio patvoriu. 38 pakopos žemyn ir betoninis tiltelis per griovą – visas grožis 😊
Kiek tolėliau pakele Reda užmato dar vienus, matyt, senesnius laiptus, bet jie netikėtai baigiasi prie vartelių su spyna. Matyt,- seniai nenaudojami, mat laiptų kilimas atrodo jau storesnis už pačius laiptus, net pakopas suskaičiuoti sunku 😊 Štai taip, vietoje vienų laiptų – dveji 😊
Mūsų išmanūs įrenginiai
rodo beveik čia pat esančią bažnyčią, stovi net akmuo parapijos dešimtmečiui
atminti. Dairomės. Viską išduoda masyvus metalinis kryžius prie “Rokų
keramikos” sienos – pasirodo, parapijiečiai čia ir susirenka, bažnyčios dar
visai nėra…
Strigdami kamščiuose, sunkiai pasiekiam Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią. Apeinam, įkišam nosis vidun – visai tylu, nė vieno žmogaus, net ir klebono pelės miega 😊 Žinau, kad bažnyčioje klebonavo Justinas Staugaitis, kuris buvo 1917 Lietuvių tarybos narys, vasario 16-osios akto signataras ir Seimo narys. Jokio atminties ženklo, šventoriuje stovi tik 2022-aisiais iškilęs kryžius palaimintajam Jurgiui Matulaičiui.
Anapus gatvės – kūrybos namai K.I.N.A.S., visos namo sienos aprašinėtos Mikės Pūkuotuko išmintimi. Jei kada sumautai jausitės, nuvažiuokit paskaitinėt, atsigausit ir tikrai nusišypsosit 😊
Nuo bažnyčios šventoriaus tvoros aukštyn veda takas, ir iš tolo pamatom siauručius Čiurlių gatvės laiptus, šitie irgi kažkodėl pavadinti apačioje esančios gatvės vardu. Pusė šlaito – lengvos pakopos, pusė palikta dviratininkams ar riedlentininkams dantis barstyti, vieta tikrai tinkama. O va suskaičiuoti laiptus sekasi sunkiai – visų mintyse sudėlioti skaičiai skiriasi ir kopiant į viršų, ir leidžiantis. Ginti savo tiesų neketinam, bet galit kada nors patikrinti, čia sudėtos gal 226, o gal 232, o gal net 239 pakopos… 😊
Dr. Jonui Basanavičiui Panemunėje 1935 metais pastatytas paminklas iškentėjo gūdžiausią sovietmetį. Gal ir gerai, kad visai nuošalyj, niekam netrukdė, neužkliuvo. O kodėl būtent paminklas atsirado būtent čia? Pasirodo, kadaise J. Basanavičius itin mėgo vaikščioti Panemunės šile, o parkui po daktaro mirties buvo suteiktas jo vardas.
Kai po šilą vaikščiojo J. Basanavičius, nei A. Smetonos alėjos, nei laiptų tikrai nebuvo. Dabar jie yra – 38 lengvos pakopos nusileisti arčiau sporto aikštyno. Lyg būtų mažai laipiojimo, visi draugiškai pramankštinam kauliukus, kiek pasižiūrim į plačią Nemuno tėkmę ir grįžtam.
Laiptai, kurių nežinojom ir kuriems pavadinimą sugalvojam patys - taip sakyčiau apie Raudonojo Kryžiaus gatvės laiptus. Malonus ir netikėtas atradimas, tiesa, iki pat viršaus Reda užkopia viena, mes pasidžiaugiam rudens gaiva pusiaukelėj. Sako, - lygiai lygiai 200 pakopų, o toliau – takeliu per šilą…
Iš Baterijos plento, kur stovim, puikiai matosi ir Kauno tvirtovės III Skyriaus tarpinis amunicijos sandėlis. Į dvi (geltoną ir žalią) spalvas rudens padalintas pylimas slepia vaizdą nuo gatvės.
Žengiam vidun. Blyški žiebtuvėlio šviesa iš prieblandos ištraukia žmonių paliktus ženklus. Slogus kvapas, skudurai, rūbų skiautės…
Kai išlendam, šalimais esančias dvejas duris pamatom pravertas, ir pro vienas išnyra vyrukas dulkėtais darbiniais rūbais. Įsikalbam. Pasirodo, čia kuriasi Lietuvos kariuomenės uniformų muziejus, dar tik pirmi žingsniai. Elektros nėra, tai tik pasišviesdami žiebtuvėliais šiek tiek apžiūrim būsimą ekspoziciją. Kažkada bus gražu, kad tik vyrams jėgų ir azarto nepritrūktų… Pagarba tai kuriantiems.
Pasimėgaujam rudeniu,
neskubėdami kiek pasivaikštom nurimusių marių pakrante.
Nedažnai taip būna, kad
nebėgtume gyventi.
Dvi paskutinės nuotraukos –
“NEPYK”. “NUSIŠYPSOK”.
Ir sugrįžk pasimokyti Mikės P.
išminties 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą