Kelias, kuriuo einame

Rytas. Nors namuose manėme sulauksią saulėtos dienos, kelyje prie Kruonio papuolam į pieno tirštumo rūką, tokį tirštą, kad tenka apsišarvuoti kantrybe ir lyg žiopliems ančiukams važiuoti gražia vorele. Kai už Alytaus dangus kiek prasisklaido, pagaliau spustelnu vieną iš trijų pedalų, bet tik tiek, kiek galima. Na, panašiai tiek 😉

Prie Grūto išsukę iš kelio, šilais nesunkiai pasiekiam Viečiūnus ir vėl lendam į mišką, kelias šakojasi, siaurėja, sukasi kilpomis. Pasitikim savimi – internetas veikia. Viečiūnų piliakalnis – keliasdešimt metrų nuo keliuko, kairėje, gerai matomas. Apkasinėta ir samanomis apaugusi kalva, daug tokių miškuose. Dar ir prisigrybaujam į valias, bus vakarienei. Ir tik dabar, rašydamas tekstą, aptinku, kad piliakalnis 2020 metais išbrauktas iš registro, kaip neatitinkantis kriterijų... Žodžiu, 0:1 istorijos nenaudai 😊

Gaila sugaišto laiko ir prarastų emocijų... Beje, pakeliui miške – dar viena graži kalva, labai panaši į piliakalnį. Dėl visa ko įsiamžinam archyvui, gal kada kas atkapstys, kad ir čia būta piliakalnio 😊

Iki Leipalingio – beveik 20 kilometrų,  lekiam visai smagiai, neprailgsta. Pirmoji miestelio bažnyčia iškilo dar iki 1611 metų, nes tais metais joje jau buvo rašomos metrikų knygos, o dabartinė miestelio bažnyčia pastatyta prieš 201 metus. Viduje – nė vieno žmogaus, mes vieni, kunigas tik ką išvažiavo. Keista tyla. 

Kruopščiai renovuotas Leipalingio dvaras – kitame miestelio gale. Iki XVI a. pradžios jis priklausė LDK Aleksandrui, vėliau čia šeimininkavo Žygimantas Senasis, Sapiegos, Pliateriai, Kruševskiai... Šalia dvaro pastato dar stovi ir gerai išsilaikiusi oficina.

Mes pasimėgaujam poilsio valandėle ir žvyrkeliu leidžiamės ieškoti Černiauskų piliakalnio. Jis netoli, vos keturi kilometrai, kartais net ir vadinamas miestelio vardu. Graži, taisyklinga pušimis apaugusi maždaug 50 metrų ilgio kalva, matyt, dažnai lankoma, nes pačioje viršūnėje žolėse jau gerokai pramintas takas. Kažkur pievose savo vandenis tyliai gena Bistryčia, kiek tolėliau – ežeras keistu Bilso Baltajo vardu. 

Taigi, jei išbraukiam Viečiūnų, tuomet Černiauskai lieka vieninteliu piliakalniu Druskininkų savivaldybėje, savo aplankytų piliakalnių žemėlapyje galėsime ją nuspalvinti, pavyzdžiui, pergalės spalva 😉

Navigacijos vedini, vėl akimirkai sugrįžtam į Leipalingį ir sukam Veisiejų link. Kelios minutės, ir akimis ieškom posūkio į dešinę, kažkur šalia – Lazdijų rajono Druskininkėlių piliakalnis. Stojam prie nugyventos sodybos, ir, nešini žemėlapiu, vorele leidžiamės vos matomu taku. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje jauno pušyno pakraštyj, jei kada ieškosit, vargiai kažką supainiosit, durkit pirštu į žemėlapį, ir tiek 😊 Šlaitai neaukšti, bene 10 metrų, pietinė pusė atrodo kiek nuslinkusi į laukus. Jokio ženklo, jokios rodyklės.

Stabtelim prie Snaigyno ežero, užsikarti į apžvalgos bokštą. Iš 15 metrų aukščio atsiveria puiki ežero panorama, norisi pabūti ilgėliau, bet laukia kelias. Akimirkai dar įbrendam, atvėsinam kojas ir lekiam tolyn. 

Už nugarų lieka prieš 4 metus išvaikščioti Veisiejai, ir niekaip nesibaigiančiomis Ančios ežero pakrantėmis privažiuojam Samanių, tokį mažytį ežerėlį Ančios glėbyj. Tuoj už stovėjimo aikštelės, prie sumūrytos akmenų sienos, primenančios Vainežerio dvarą, parklupusios moters skulptūra – tai grafaitė Emilija Pliaterytė, lietuviškoji Žana d‘Ark. Nežinojom. Pasirodo, būtent šiame dvare po nesėkme pasibaigusio 1831 metų sukilimo susirgusi ji slapstėsi ir mirė... O ir dvaro nebeliko – sudegė iki pamatų 1948-aisiais. Atmintį saugo tik šimtametės liepos ir moliniai laukinių bičių aviliai...

Jei sakytumėt, kad  nuvažiuoti 1 kilometrą miško keliuku yra vieni niekai, pasiūlyčiau paieškoti Mėčiūnų piliakalnio. Vartomės kaip kamuoliukai! Vargšė mūsų Baika slydinėja ir griuvinėja narvelyje, niekaip nesuprasdama, kas vyksta. Bet kantriai kenčiam visi, ir tikrai verta – nuo gražuolio piliakalnio vakariniame tos pačios Ančios krante atsiveria nepakartojami vaizdai... Tik va bėda - vėl reikia grįžti tuo pačiu keliuku...

Paveisininkų piliakalnį randam beveik netyčia 😊 Na, kryptį pasirenkam gerai, bet navigacija, pasirodo, žino ne visus keliukus, mes akylesni 😉 Ir netikėkit Wikipedija – jokios valties nereikia, net ir guminių batų neimkit, nebrisit. Tiesiog smagiai ir saugiai medžio lentų taku nueinam iki laiptų. Čia irgi labai labai gražu, tikra romantika, net žvilgsniu neaprėpt... Piliakalnio kupolas įdubęs lyg šaukštas, vaikštom pakraščiais ir tiesiog gėrimės apylinkėm, vienas puikumėlis. Tik pasisaugokit erkių – knibždėte knibžda.

Gaila, bet Paveisininkų bažnytėlės taip ir nepamatom – kelias palauke į kaimą toks pasibaisėtinas, kad pyktelėję pusiaukelėj sukamės atgalios. Sako – čia bene mažiausia parapija Lietuvoje, tai tegul taip ir lieka...

Internetas ožiuojasi, navigacija springsta, klausinėjam kelio. Ir kai pagaliau randam buvusio Vainiūnų piliakalnio vietą, horizonte virš galvų jau ritinėjasi blyškiaveidis mėnulis. Jis – jau tik buvęs... Dar tolimais 1965 metais 8 metrų kalną per dvi savaites išlygino buldozeriais... Tačiau atmintis liko, žinom mes ir ne tik mes, atsimena vietiniai kaimo žmonės, va, kad dar kaip nors įamžintų…

Paserninkų piliakalnį pasiekiam visai prieš sutemas. Tokia didelė, bene 10 metrų aukščio kalva pievos pakraštyj, ir tiek. Aptinkam ir seną, ir naują piliakalnio ženklą, bet, jei atvirai, - čia nieko įdomaus. Rašo, kad net kultūrinio sluoksnio nėra, tik kažkur papėdėj, tai tiek ir istorijos – menki trupiniai... Saulė paskutinįkart brūkšteli per horizontą ir slepiasi už miško.

Sukam namo, „parsiveždami“ šešis piliakalnius. Daug nueitų žingsnių, daug nuvažiuotų kilometrų, tikrai pavargom. Bet kiekvienas viduje parsivežam smagiai praleistos dienos laimę. Kažkas juk sakė, kad „gyvenimas – ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurias gyvenai...“