Laiptai (IX dalis)

Stovim Fredoj, J. Bakanausko gatvėj. Ieškau, kodėl šis Kauno rajonas gavo tokį pavadinimą. Taigi, pasirodo, kad čia buvusios Šidiškių kaimo žemės iki XVII a. 2-osios pusės priklausė LDK kancleriui K. Z. Pacui, kuris vėliau jas padovanojo italų architektui Liudvikui Fredui, į Lietuvą atvykusiam planuoti Pažaislio vienuolyno architektūros projekto. Taip ir prigijo, nors žemių savininkai ilgainiui dar nekart keitėsi. O Juozas Bakanauskas buvo Nepriklausomybės kovų dalyvis, kurį lenkai sušaudė lygiai prieš 50 metų, 1932-ųjų rudenį… Jei labai netingėsit, susiraskit paskutinį jo laišką Mamai. Verta.

Reda lėtai leidžiasi laiptais žemyn, o mane užkalbina senyva moteris. Įsikalbam. Pasakoja, esą betoniniai laiptai čia atsirado maždaug 1972-aisiais, o gal metais kitais vėliau. Iki tol visi vaikščiojo sudėliotais iš suneštų akmenų, vienas vargas buvo. Tuomet visi naujais laiptais džiaugėsi, o dabar jie vėl mažai reikalingi, juk visi - “ratuoti”, pėsti iš kiemo neina… Laiptai - lyg iš dviejų atskirų dalių, viršun – 85 laipteliai, apačion – 78. Visai šalia, už aklinos tvoros – išlikusios Kauno tvirtovės dirbtuvės, ten ir dabar kažkas dirba, bet pasislėpę 😊

Vos už gatvės lanksto, didelėje kalvoje, - apleistas Kauno tvirtovės artilerijos 8 sandėlis, na, jei tiksliau, - tai, kas iš jo likę. Kiek kyšo virš žemės - dar įkišam nosis, o bunkeriai apačioje – aklinai užverti metalinėmis durimis. Kiek ir ko įdomaus viduje, žino tik turintys raktus 😊 O mes visai netyčia aptinkam vos pastebimus samanose paskendusius laiptukus, kurių istorija pradingsta kalvos šlaite…

Kiek užgaišę dėl Aleksoto gatvelių remonto, sustojam Vidukalnio gatvės lankste. Čia pat – ir laiptai, šalia jų – nuo Šiurpnakčio užsilikęs moliūgas bedante makabriška šypsena. Jei ne galvas siekiančios medžių šakos, prieš akis atsivertų puiki senamiesčio panorama. Platūs patogūs laiptai veda žemyn į Aleksote gimusių garsių brolių Oskaro ir Hermano Minkovskių garbei pavadintą gatvę, prie pat geležinkelio atšakos galo. 208 laiptai ir 250 plokščių – tikslus Reda skaičiavimo rezultatas. Žandai gražiai rausvi, kiek pridusus alsuoja - čia tikrai yra ką veikt… :D

Užsukam ir prie šalia stovinčios Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčios. Nenustebkite – jos čia dvi, bet vienu pavadinimu 😊 Senoji medinė, pastatyta prieš  šimtą metų, jau naudojama tik “Carito” veiklai. Naujoji, iškilusi 1997 metais, savo forma man primena karūną. Kažkodėl mintyse iškyla Čiurlionio paveikslai, lyg būtų panašu… 

Apeinam, pasidairom, pašnekinam visai jaukią šventoriaus varną, ir viskas. Tiesa, važiuoti toli nereikia, jau kitame lankste – Antakalnio gatvės laiptai, nusileidžiantys į Veiverių gatvę. Rankos storio turėklas, viršų ir apačią skiria 81 laiptelis. Lyg skirtingos epochos - nuo senos pavirtusios medinės tvoros atsiduriam prie niekada neužmiegančios gatvės. Miesto kontrastai…

Iki šiandienos niekada negirdėjau Samuelio Hariso pavardės. Pasirodo, jis - bene vienintelis amerikietis, savo kilme su Lietuva neturėjęs nieko bendro, bet žuvęs už Lietuvą Kaune 1920 m. žiemą. Paini istorija su liūdna pabaiga… Arlingtono kapinėse Virdžinijoje Amerikos lietuviai jam pastatė balto marmuro antkapinį paminklą su Vyčiu, o viena iš Aleksoto gatvelių tuomet buvo pavadinta jo vardu. Būtent iš tos S. Hariso gatvės kyla vos 38 pakopas turintys laiptai į dar trumpesnę Gintariškių gatvę. Reda užlipa iki pat gatvės galo, kuri baigiasi prie išdegusios namo sienos… Norėjau parašyti “prie gražiu ornamentu išdegusios…”, bet vargu ar gaisras namuose kada nors būna gražus…

Beveik kitoje Veiverių gatvės pusėje - J. Damijonaičio g. laiptai, iš karto už 72 numeriu pažymėto namo. Keista, bet pagal žemėlapį laiptai prasideda ir baigiasi Garliavos take, ko gero, juos ir reiktų taip vadinti. Stogu ir sienomis be jokių apsaugų lyg vorai ropinėja statybininkai, net baugu. Laiptų aukštyn beveik nematyt, lapų niekas nešluoja, ko gero, niekas čia ir nevaikšto. Sunku būti nereikalingu. Reda vėl skaičiuoja, eidama lėtai baksnoja pirštu. 143 pakopos su dingstančiu ir vėl atsirandančiu turėklų, kurį savo raudoniu akimirkai papuošia apsnūdusi boružė. Ji ir ruduo – tiek nedaug čia grožio.

Kiek susitrukdom kitame Nemuno krante, kai pastabi Redos akis A. Mackevičiaus gatvės įkalnėje pastebi laiptų šešėlį. Kažkas yra. Apsukę gerą ratą, iš tiesų, tuoj už chasidų sinagogos randam ilgus metalinius laiptus, tik jie – privačioje valdoje, už tvoros, nei daugiau pamatysi, nei suskaičiuosi. Gerbiam nuosavybę, mums nereikia 😊

Niekada nevaikščiojom po Žaliakalnio žydų senasias kapines. Būtinai užsukit, jos Radvilėnų plente. Visai nieko nežinau apie žydų laidojimo tradicijas ir papročius, bent jau anų laikų. Rašo, kad jos atsirado 1861 metais, kai dėl dažnų potvynių nebuvo galimybės žydų laidoti Vilijampolės kapinėse. Keisti, netvarkingai laiko ir vandalų išvartyti paminklai, neįprastas kapaviečių formatas – atrodo, kad kapo duobė – už paminklo, o ne prieš jį. Subyrėjusios raudonų plytų koplyčios… 

Žydų – savanorių, žuvusių už Lietuvą, atminimas pagerbtas siauromis Trispalvėmis. Tik tiek. Be jokios gėlės. Be jokios žvakutės. 

Kažkur čia, šiame akmenų chaose, ilsisi Danielius Dolskis, bet apie tai perskaitau tik namuose. Gaila. O prisimenat – “…Palangos jūroj nuskendo mano meilė, ir šaltos bangos jos neatiduos…”?

Visai šalia – 1936-aisiais per 6 mėnesius (!!!) pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Pro atviras duris, tikėdamiesi, kad vyksta pamaldos, įsmunkam vidun. Beveik tuščia ir kurtinančiai tylu, lyg už nugarų nebūtume palikę miesto kvėpavimo. Jokio mums įprasto prašmatnumo. O gal taip ir turėtų būti – tik Žmogus ir Dievas, iš sielos – į dangų…

Paskutinį kartą į šalį suku jau iš Vilniaus greitkelio, beveik prieš pat Kruną. Čia irgi dar Kaunas, nenustebkit. Sovietmetį menančios poilsio aikštelės pašonėj – laiptai nusileisti prie marių kranto, vos 24 medinės pakopos iki vandens.

Pabūnam. Po kojomis girgžda smėlis. Vienintelis garsas, antraip būtų visai tylu. Atrodo, laikas bėga kažkur kitur...