Laikas...

 Tokios kitokios dienos... Kai vis pavyksta pavogti valandėlę iš besotės buities... Ir kartais lieka neplauta lėkštė ar koks į vietą nepadėtas žaislas, tebūnie, susitvarkysim. O tai, ką parsivežam iš pakeliavimų, liks visam laikui. Liks mums, liks dukroms, juk šito laiko daugiau niekada nebus... Ir kai viskas nurimsta, viduje ramu ramu, ir dar lieka kelios minutės tyliam vakaro pokalbiui... Laikas eina...

Apie nuplėštą istoriją

 Va toks vėjų nugairintas paminklas stovi Pravieniškėse, mišku bevirstančio parko pakraštyj... Link jo – tik smėlėtas takelis. Radom po netrumpų ieškojimų ir klausinėjimų, net vietiniams jis sunkiai žinomas. Paskutinis sutiktas pusamžis vyriškis, matyt, buvęs kariškis, mus mielai palydėjo ir dar papasakojo skaudžią paminklo istoriją. Nežinau, kiek tame tiesos - anot jo, paminklas skirtas dar II-ojo Pasaulinio karo metais į Pravieniškių pelkes nukritusio sovietų bombonešio ekipažui. Anuomet buvo ir atminimo lenta, ir gėlės, žodžiu, viskas, kaip priklauso. Ir žmonės čia eidavo – juk žuvo kažkieno sūnūs, tėvai, vyrai... Kažkas nesulaukė jų iš karo, pasiliko su begaliniu skausmu... Va ir galvoju – ne savo noru jie čia atsidūrė ir žuvo... O mes? Nuplėšėm, nuniokojom, pamiršom, lai griūna ir užželia... Sakoma, istoriją kuria ir perrašinėja nugalėtojai. Bet juk gyvų žmonių ir jų atminties iš istorijos neišmesi... Kodėl taip...?

"Istorijos nesuklastosit, civiliokai" - mėgdavo sakyti šviesios atminties V.Šerėno personažas, vadintas Profesorium... :)

Kur nubrido velnias...

 Atrodytų, penktadienio pavakarė – pats geriausias laikas ramiam poilsiui... Bet mums atgaivinti mintis ir išvėdinti galvas geriau kelionėje :)

Rodos, ruošėmės tik trumpam, valandžiukei, o gavosi geros trys valandos klajojimo rajono keliais ir vieškeliais.

Pirmas sustojimas – Palomenėje, apžiūrėti vėjo ir laiko dar nenugairintos šv. Arkangelo Mykolo skulptūros. Kultūros centre – tik prasidėjusi „Šeimų šventė“ , automobilių - kaip per metinius atlaidus. Mes nepasiruošę, apranga tinka tik žygiui, tai ir nelendam.

Svirplionių keturkamienį ąžuolą pamatom iš tolo, dar gerą gabalą tenka bristi lietaus atgaivintu vasarojum. Gražus, gyvas, stotingas, informacinė lentelė – kaip priklauso. Dar galėtų būti kokia nuoroda ir prie pagrindinio kelio, juk įdomu.

Traukiam toliau link Zūbiškių, ieškoti Velnio brastos, ji – pagrindinis šios dienos kelionės tikslas. Dar nežinom, kad teks tiek klaidžioti, juk mes tik trumpam... Pakeliui akimirkai stabtelim prie Putriškių kryžių kalnelio ir Kaspariškių koplytėlės.

Prieš Šilonis sukam miškan, bet kelias baigiasi miško pakraštyj, prie medžiotojų bokštelio. Kažkur mieste matytas medžioklis rausvais žandais pataria sukt aplink, taip ir padarom. Tuoj už Šilonių – I-o Pasaulinio karo vokiečių karių kapai, vyrai atgulė čia 1915-aisiais... Kryžiais paženklintas skausmas ir netektis... Galėtų ilsėtis šalia prigludusiose kaimo kapinaitėse, su visais...

Šone lieka Šilonių pilkapis, o užsispyrusi navigacija perkelia mus per Liepabrasčio tiltelį, ir čia kelias netikėtai baigiasi vienišoj sodyboj. Gerai, kad šeimininkas geras pasakorius, tik kantrybės turėk :)

Tai va, jis ir pataria netikėt navigacija, o grįžt visai į Neprėkštą, ir ten kelio ieškoti. Kadangi link namų, pakeliui, taip ir padarom, „Citroenas“ stenėdamas perkopia tilteliu atgal, ir mes dumiam link Gegužinės, nežinia kažkelintą kartą pasigėrėt akmeniniais bažnyčios bokštais. Va, tik vidun niekaip niekad nepapuolam, o lyg ir mūsų sodybos parapija... :)

Jau už Neprėkštos, vienišo kaimo keliuko pašonėj iš tolo sujuoduoja partizano Antano Dzimidavičiaus-Riterio žūties vietoje pastatytas kryžius.

Miško vingiuose kiek tolėliau atsimušam į tikrą Šreko pelkę, net dvokia...

Na, o Velnio brastą randam trečiu bandymu, bet tikrai nevargdami, tiesiog navigacija vis ima ir netikėtai „nulūžta“, tikrai velniava kažkokia... Tingūs Laukystos vandenys čia visai seklūs, su rimtesniais kaliošais gali bristi drąsiai :) Legendomis nekvepia. Aplink – plynų kirtimų žaizdos, priekaištu juoduojantys kelmai... Matyt, taip reikia, tik kokia gi čia lankytina vieta...

Tylėdami pasukam namo ne tiesiausiu keliu, o per Krivonis, atsimenu, kažkada šito kaimo bažnytėlėj matėm kėdę lyg ir su grafų Zaleskių herbu. Na, ar bent labai labai panašią į esančią Palomės bažnyčioj. O pati bažnytėlė kadaise čia atplukdyta Nerimi iš Kernavės.

Miško keliuku nustraksi smalsi voverė... Pievose abipus vieškelio jau vakarieniauja stirnos... Stabintiškėse, jaukiame prūdelyje, visai nesislėpdama, žvejoja gracinga gervė... Vakarop jau. Namo...

Mūsų vakarai

 Niekada nebus geresnio laiko, nei dabar... Ir mes šaunam paklaidžiot Strėvos pakrantėm, gi pasirodo, Reda nebuvusi prie Bublių hidroelektrinės. Tiesą sakant, ir aš tuos dulkių sklidinus keliukus buvau pamiršęs, o navigacija užsispyrusi veda ten, kur jai atrodo geriau. Radom. Tyku čia, srovė vos ne vos, ir jei ne užtvankoje bekrentąs vanduo, būtų net nejauku. Elektrinė jau perkopusi pusamžį, bet dar burzgia, reiškia, elektrą gamina :)

Sveikų stiklų languose – kas kelintas, pakrantėje – matyt, dar nuo žiemos palikusi meldų krūva. Trūksta tik degtuko... Paliekam viską, kaip radę, ir grioviais aimanuojant Ford‘ui, bandom ieškot žemėlapyje pažymėto beždžionių tilto. Lendam po „plyta“ į privačią teritoriją, tik va tiltu tenka pasidžiaugti tik iš tolo – sodyboje šalia visai nedraugiški palaidi šunys...

Srovėje kiek aukščiau boluoja kažkada buvusio tilto liekanos... Dar palendam po Tadaravos tiltu kelyje į Alytų...

Laukai geltoni geltoni, net akina ryškumu, nepasiduoda pamažu atsėlinančiai vakaro vėsai... Gera taip būti...

"Dabar geriausi mūsų vakarai..."

Pakeliavimas po sekmadienį

 Netikėtai smagus pakeliavimas. Šauni šeimos kompanija, „teisinga tėtiška“ muzika automobilyje, geros emocijos...

Prie Karsakų ąžuolo važiavom du kartus :) Pirmą kartą nuklydom, nelabai žinodami, ko ir kur ieškoti, ir niekas nepamatėm kryžiaus, o juk tereikėjo tik galvas pakelti. Namie „pasigūglinom“, ar tikrai tai tas ąžuolas, ir užsispyrėm grįžti – patikrinti. Ir tikrai - kyšo medin įaugęs kryželis, kaip gi... Legendos apie jį gražios, įdomios, bet kiek jose tiesos, matyt, tik kryželis ir žino :)

Kitapus kelio – toks pats galiūnas ąžuolas, jie kaip broliai, lajom beveik susiglaudę. O rodyklių į čia niekam nereikia, svarbu, mieste dabar žinom, kur parkas, o kur katedra... Viskas OK.

Netraukė grįžti, tai dar pasukom link Dainavos, paskui – link Paparčių. Čia koplytėlėj atvertomis durimis, matyt, dar nuo rudens tyliai plevena vėjyje vaikų piešiniai. Netikėta ir labai jauku...

Prie vienuolyno koplyčios tik prisilietėm, viduj kaip tik mišios, nesinorėjo trukdyti. Gyvenimas čia verda – nesibaigiančios statybos, malkų krūvos, kirtimai...

Keisčiausias šiandienos atradimas – poilsio takas miškelyje tarp Gudienos ir Gudzenkos, kitapus Bartaičių tvenkinio. Negirdėjom, nežinojom tokį čia esant... Matosi, nesenai sumeistrauta, pavėsinės dar nesudegintos, krūvos šakų ir visai neblogų rąstų neūkiškai palikta tiesiog pūti. Nesupratom, kam takas skirtas – kas čia ateis, vieškelio dulkes rydamas, o ir kas ras, mažyte kreiva rodykle pažymėtą...

Sekmadienio tyla. Įsiklausykim...