Netikėtai smagus pakeliavimas. Šauni šeimos kompanija, „teisinga tėtiška“ muzika automobilyje, geros emocijos...
Prie Karsakų ąžuolo važiavom du kartus :) Pirmą kartą nuklydom, nelabai žinodami, ko ir kur ieškoti, ir niekas nepamatėm kryžiaus, o juk tereikėjo tik galvas pakelti. Namie „pasigūglinom“, ar tikrai tai tas ąžuolas, ir užsispyrėm grįžti – patikrinti. Ir tikrai - kyšo medin įaugęs kryželis, kaip gi... Legendos apie jį gražios, įdomios, bet kiek jose tiesos, matyt, tik kryželis ir žino :)
Kitapus kelio – toks pats galiūnas ąžuolas, jie kaip broliai, lajom beveik susiglaudę. O rodyklių į čia niekam nereikia, svarbu, mieste dabar žinom, kur parkas, o kur katedra... Viskas OK.
Netraukė grįžti, tai dar pasukom link Dainavos, paskui – link Paparčių. Čia koplytėlėj atvertomis durimis, matyt, dar nuo rudens tyliai plevena vėjyje vaikų piešiniai. Netikėta ir labai jauku...
Prie vienuolyno koplyčios tik prisilietėm, viduj kaip tik mišios, nesinorėjo trukdyti. Gyvenimas čia verda – nesibaigiančios statybos, malkų krūvos, kirtimai...
Keisčiausias šiandienos atradimas – poilsio takas miškelyje tarp Gudienos ir Gudzenkos, kitapus Bartaičių tvenkinio. Negirdėjom, nežinojom tokį čia esant... Matosi, nesenai sumeistrauta, pavėsinės dar nesudegintos, krūvos šakų ir visai neblogų rąstų neūkiškai palikta tiesiog pūti. Nesupratom, kam takas skirtas – kas čia ateis, vieškelio dulkes rydamas, o ir kas ras, mažyte kreiva rodykle pažymėtą...
Sekmadienio tyla. Įsiklausykim...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą