Kur nubrido velnias...

 Atrodytų, penktadienio pavakarė – pats geriausias laikas ramiam poilsiui... Bet mums atgaivinti mintis ir išvėdinti galvas geriau kelionėje :)

Rodos, ruošėmės tik trumpam, valandžiukei, o gavosi geros trys valandos klajojimo rajono keliais ir vieškeliais.

Pirmas sustojimas – Palomenėje, apžiūrėti vėjo ir laiko dar nenugairintos šv. Arkangelo Mykolo skulptūros. Kultūros centre – tik prasidėjusi „Šeimų šventė“ , automobilių - kaip per metinius atlaidus. Mes nepasiruošę, apranga tinka tik žygiui, tai ir nelendam.

Svirplionių keturkamienį ąžuolą pamatom iš tolo, dar gerą gabalą tenka bristi lietaus atgaivintu vasarojum. Gražus, gyvas, stotingas, informacinė lentelė – kaip priklauso. Dar galėtų būti kokia nuoroda ir prie pagrindinio kelio, juk įdomu.

Traukiam toliau link Zūbiškių, ieškoti Velnio brastos, ji – pagrindinis šios dienos kelionės tikslas. Dar nežinom, kad teks tiek klaidžioti, juk mes tik trumpam... Pakeliui akimirkai stabtelim prie Putriškių kryžių kalnelio ir Kaspariškių koplytėlės.

Prieš Šilonis sukam miškan, bet kelias baigiasi miško pakraštyj, prie medžiotojų bokštelio. Kažkur mieste matytas medžioklis rausvais žandais pataria sukt aplink, taip ir padarom. Tuoj už Šilonių – I-o Pasaulinio karo vokiečių karių kapai, vyrai atgulė čia 1915-aisiais... Kryžiais paženklintas skausmas ir netektis... Galėtų ilsėtis šalia prigludusiose kaimo kapinaitėse, su visais...

Šone lieka Šilonių pilkapis, o užsispyrusi navigacija perkelia mus per Liepabrasčio tiltelį, ir čia kelias netikėtai baigiasi vienišoj sodyboj. Gerai, kad šeimininkas geras pasakorius, tik kantrybės turėk :)

Tai va, jis ir pataria netikėt navigacija, o grįžt visai į Neprėkštą, ir ten kelio ieškoti. Kadangi link namų, pakeliui, taip ir padarom, „Citroenas“ stenėdamas perkopia tilteliu atgal, ir mes dumiam link Gegužinės, nežinia kažkelintą kartą pasigėrėt akmeniniais bažnyčios bokštais. Va, tik vidun niekaip niekad nepapuolam, o lyg ir mūsų sodybos parapija... :)

Jau už Neprėkštos, vienišo kaimo keliuko pašonėj iš tolo sujuoduoja partizano Antano Dzimidavičiaus-Riterio žūties vietoje pastatytas kryžius.

Miško vingiuose kiek tolėliau atsimušam į tikrą Šreko pelkę, net dvokia...

Na, o Velnio brastą randam trečiu bandymu, bet tikrai nevargdami, tiesiog navigacija vis ima ir netikėtai „nulūžta“, tikrai velniava kažkokia... Tingūs Laukystos vandenys čia visai seklūs, su rimtesniais kaliošais gali bristi drąsiai :) Legendomis nekvepia. Aplink – plynų kirtimų žaizdos, priekaištu juoduojantys kelmai... Matyt, taip reikia, tik kokia gi čia lankytina vieta...

Tylėdami pasukam namo ne tiesiausiu keliu, o per Krivonis, atsimenu, kažkada šito kaimo bažnytėlėj matėm kėdę lyg ir su grafų Zaleskių herbu. Na, ar bent labai labai panašią į esančią Palomės bažnyčioj. O pati bažnytėlė kadaise čia atplukdyta Nerimi iš Kernavės.

Miško keliuku nustraksi smalsi voverė... Pievose abipus vieškelio jau vakarieniauja stirnos... Stabintiškėse, jaukiame prūdelyje, visai nesislėpdama, žvejoja gracinga gervė... Vakarop jau. Namo...