Va toks vėjų nugairintas paminklas stovi Pravieniškėse, mišku bevirstančio parko pakraštyj... Link jo – tik smėlėtas takelis. Radom po netrumpų ieškojimų ir klausinėjimų, net vietiniams jis sunkiai žinomas. Paskutinis sutiktas pusamžis vyriškis, matyt, buvęs kariškis, mus mielai palydėjo ir dar papasakojo skaudžią paminklo istoriją. Nežinau, kiek tame tiesos - anot jo, paminklas skirtas dar II-ojo Pasaulinio karo metais į Pravieniškių pelkes nukritusio sovietų bombonešio ekipažui. Anuomet buvo ir atminimo lenta, ir gėlės, žodžiu, viskas, kaip priklauso. Ir žmonės čia eidavo – juk žuvo kažkieno sūnūs, tėvai, vyrai... Kažkas nesulaukė jų iš karo, pasiliko su begaliniu skausmu... Va ir galvoju – ne savo noru jie čia atsidūrė ir žuvo... O mes? Nuplėšėm, nuniokojom, pamiršom, lai griūna ir užželia... Sakoma, istoriją kuria ir perrašinėja nugalėtojai. Bet juk gyvų žmonių ir jų atminties iš istorijos neišmesi... Kodėl taip...?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą