Sekmadienio ekspedicija

Šeimos sekmadienio kelionė ieškoti dar neaplankytų piliakalnių virto net septynias valandas trukusiu nuotykiu…

Rytas. Greitkelis į Vilnių tuščias ir tiesus, lyg viliotų giliau spustelėti pedalą, bet mes visuomet  (na, beveik… 😉 ) važiuojam drausmingai. Saulė dar neišdžiovino naktinio lietaus pėdų, kai kur - ir visai nemenki balų veidai.

Keną pasiekiam bene per valandą, nuovargio – nė nejust, galinės sėdynės ekipažą kartais net pabaru už per garsų juoką 😊 Akyla akimi pilką mažutės bažnyčios bokštelį pamatom dar gerokai iš tolo, nors anas ne ką praaugęs medžių viršūnes.  Tuoj rytinės pamaldos, bažnyčią aklinai užpildė tikėjimo žodžio pasiilgę žmonės. Dėkoja Dievui, giedodami lenkiškai, tarp laukiančių šventoriuje irgi negirdėt lietuviškos šnekos… Tokia čia Lietuva.

Kenos Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia

Iki Lavoriškių – vos kelios minutės kelio. “Mazda” tyliai dūzgia, už lango mainosi rugių laukai, ražienos, miškų juostos ir senos pakelės sodybos. Prie Lavoriškių šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus vartų lietuviškai pakalbinu skubančią moterį, klausiu piliakalnio. Sunkiai sekasi… 😊 Matyt, ir nežino, kur tas piliakalnis, ir nelabai moka mūsų kalbą… Praveriam masyvias bažnyčios duris. Gražu viduje. Visišką tylą trikdo tik ties altoriumi besikuičiantis zakristijonas. Va, su juo kiek pasišneku, bet jau lenkiškai -truputį papasakoja, mosteli ranka link piliakalnio. Kalbas mokėti reikia, kartais praverčia 😉

Lavoriškių šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Lavoriškių piliakalnis – lyg iš dviejų dalių, abiejuose Vilnios krantuose. Nes tik pastovim ant tiltuko, o užkopiam į žemesnę, arčiau bažnyčios esančią beveik sunaikinto piliakalnio dalį. Tiek čia tos istorijos – tik iškasto žvyro paliktos žaizdos… Bet nuvažiuokit kada bent pasidžiaugt raudonai geltona bažnyčia, tikrai graži, man kažkodėl priminė mano šaknis – Nemunaitį.   

Su Uosininkų III piliakalniu – tikras vargas, tik žemėlapyje viskas gražu. Paklaidžioję miške ir palikę automobilį, pusvalandį klampojam tik svajonėse keliuką primenančia tikra Šreko pelke, paskui braunamės mišku, kol pro šakas prasibrovusiuose saulės spinduliuose tolumoj pamatau kalvą. Tokia didelė - žvilgsniu nė neaprėpt, bene pusšimčio metrų ilgio ir pusė tiek pločio. Nuorodų ar kokios istorijos nesitikėkit, visos gyvenimo dramos čia vyko prieš du tūkstančius metų… Grįždamas tyliai keiksnoju pelkę, Emilija Marija skaičiuoja grybus ir vos nepalieka pelkei guminio bato, o Reda rūpinasi visais – ko palaukti, kam ranką paduoti, kurį labiau pavargusį paguosti… Išsikapstom ir sukam Vilniaus link.

Uosininkų III piliakalnis 

Pusiaukelėj – Mickūnai, kaime stojam dusyk, mat visi norim ledų, o tolumoj geltonuoja bažnyčios varpinė, negalim praleist 😊 Kitąmet antrą šimtmetį švęsianti bažnytėlė kažkiek primena mažą Vilniaus Katedros modelį, tokia švelniai geltonai nuotaikinga, o viduje – šviesi lyg nuotaka 😊 Giliai šonuose paslėpti altoriai, saulės šviesa, slystanti baltomis grindimis, nuo Žolinių likusios ir žavesio dar nepraradusios mažytės puokštės, lyg rimties atsvaras – tamsūs šventųjų ir Kristaus kančios kelio paveikslai…

Mickūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Ieškoti Kučkuriškių piliakalnio, švelniai sakant, visai nesiseka… Navigacija meluoja, klaidina, pati painiojasi ir net nerausta 😊 Klausinėjam, - menkai naudos… Apsiraminimui pasivaikštom, pasimėgaujam Rokantiškių tvenkinio užtvanka ir jau prieš du šimtus metų veikusio Kučkuriškių popieriaus fabriko vaizdais, geriausiais laikais jame pagamindavo iki 10000 tonų popieriaus. Šiandien – ramybė, kurios reikia ir mums 😊 Sukam didelį ratą, ir, kiek paklaidžioję, atsiduriam jau kitame Kučkuriškių piliakalnio šlaite. Kelias baigiasi, lieka užkopti nepamatuojamo statumo šlaitu, bet mes juk užsispyrę 😉 Kalva, dar vadinama Barsukynės kalnu, baisiai didelė, nei galo, nei krašto, lyg kažkokie pylimai ar terasos, iš visų pusių – takai takeliai, nes čia juk Vilnius, čia gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas ir gal – kas antras žygeivis… 😊

Kučkuriškių piliakalnis

Vargų vargas ta sostinė, sušlampa nugara, pavargsta rankos, ir pagaliau, bene po pusvalandžio blaškymosi gatvėmis, stojam aikštelėje prie rytinio Staviškių piliakalnio šlaito. Aukštyn veda patogūs laiptai, dar nuo apačios matosi 1928 m. pastatyta Jėzaus skulptūra. Medinis suoliukas, mediniai klauptai, dešimtys žvakių ir užrašas lenkiškai… Istorijos nėra… Kiek tolėliau ant vienišo suoliuko moteris mėgaujasi knyga, iš tiesų, - čia puiki vieta pabėgti nuo miesto…

Viskas, kelionės tikslai pasiekti. Mūsų “kelionių taupyklėje” – jau 438 aplankyti Lietuvos piliakalniai, kartu žadam keliauti bent iki 500-ojo. O tuomet vėl žvelgsim tolyn į kelią… 😉

Šiandieną kiekvienas piliakalnis pasirodė tarsi paslėpta pasaka – jų reikėjo ieškoti, klausinėti vietinių, kopti į stačius šlaitus ar brautis per krūmynus. Mažos, bet tikros pergalės. Dukros klegėjo, kuri pirma užkops į viršūnę, o mes sekėm iš paskos, nors kojos ne visada klausė ir sunkiai kilo į viršų. Pavargom. Kiekvienas piliakalnis turėjo savo tylą, ir nejučia kelionė virto ne vien ieškojimu, bet ir bendru atradimu. Gal šitos minutės, kai kartu ieškom, randam ir džiaugiamės, liks gražiausiais prisiminimais. Rašydamas širdyje jaučiu lengvumą, rodos, tokia kelionė – ne tik piliakalnių ieškojimas, bet ir dar vienas būdas stipriau pajusti ir suprasti vienas kitą.

Ačiū, Šeima.

 

60 puodelių kavos. Aštuntoji istorija. Šventoji

Pavakarę Šventojoje oras kvepia jūra. Kuo dar? Šiek tiek - druska, šiek tiek – žuvėdromis ar kirais, visai visai šiek tiek – niekaip neprasidedančia vasara... Saulė horizonto link leidžiasi lėtai, tarsi norėdama užsibūti truputį ilgiau ir dar paspalvinti dangų švelniai rožine, ir auksine spalvomis. Lengvos bangelės, viena po kitos, ramiai užslenka ant smėlio ir vėl atsitraukia, palikdamos sidabrinį blizgesį. Taip be paliovos ir žaidžia… Kiekvienas žingsnis smėliu toks minkštas, lyg pati Šventoji tiestų kilimą po mūsų kojomis. Vėjas, nešdamas vandens ir pušų kvapą, švelniai liečia veidus, tarytum norėdamas klausti, ar esame pakankamai čia, šioje akimirkoje, o ne kažkur rūpesčiuose ar darbuose...

Miestelio maldos namai pavadinti itin gražiai - Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia. Baltas trikampis pastatas iškyla link dangaus tarsi šviesus kelrodis Šventosios širdyje. Nuo laiko kiek papilkėjęs tinkas, apgaubtas pušų šnabždėjimo, atrodo tauriai iškilmingu. Tvyro ramybė, kažkodėl ir mes kalbamės pusbalsiu. Tik kitoje pusėje pro praviras duris sklinda vargonų garsai ir švelnus moters balsas. Mišios. Šviesa pro nedidelius langus viršuje išsilieja ant neįprasto akiai altoriaus paveikslo, nuslysta juodu akmeniu žemyn ir pradingsta tarp suolų. Minutėlę pabūnam.

Pakilti į bažnyčios bokštą man yra kažkas tokio “vau”! Turėdamas savyje nenugalėtą aukščio baimę, tarsi palieku kasdienybę už nugaros. Metaliniai, po kojomis kiaurai persišviečiantys laiptai su kiekvienu žingsniu tolina nuo manes tokią savą ir įprastą žemę, šiurkčios netinkuotos sienos atrodo šaltos ir senos, tarytum saugo visų metų prisiminimus. Kiekviename aukšte - mažytės langų angos, pro jas matosi vis kita miestelio ir jūros dalis, lyg keliautum per gyvą atvirukų seriją… Ir pagaliau kiek virpančiom kojom žengiu į apžvalgos aikštelę. O, dangau! Prieš akis atsivėria reginys, nuo kurio trumpam sustoja kvėpavimas. Žemiau, tarsi iš lėto alsuodamas, guli Šventosios miestelis — raudoni ir geltoni stogai, vingiuojančios gyvos gatvelės ir už jų — beribė, pilkai mėlyna jūra. Vėjas viršuje gerokai stipresnis, braukia per kepurės snapelį ir nejučia kelia tą saldžią jaudulio bangą, kai žinai, kad matai daugiau, nei paprastai leidžiama, kai suvoki, kad nuėjai daugiau, nei manei galįs… Bažnyčios varpai, kabantys vos už kelių žingsnių virš galvos, tyliai laukia savo valandos, o aš, rodos, jaučiu, kad stoviu pačiame Šventosios širdies centre — vietoje, kur susitinka dangus, jūra ir žmogus…

Pajūrio gatvelėse, link senosios prieplaukos, - beveik tylu, tik kartais prasilenkiam su pavieniais žmonėmis, kurie, kaip ir mes, mėgaujasi vakaro ramybe. Oras toks minkštas, buvimas toks lengvas, kad kartais net atrodo, lyg eitume per šiltą vakaro rūką. Krantinėje pasimėgaujame fotografijų paroda - naujomis technologijomis pažadintais senosios Šventosios gyvenimo vaizdais. Žvejų buitis, prieplaukos, karo laivai, kopomis žaidžiantys vėjai - viskas atrodo taip tolima…

Prieplaukoje stovinčios kavinukės kvapas ir garsai pasiekia mus dar prieš įeinant. Traškančiu balsu meilę lietuvaitei žada Danielius Dolskis. “Močiučių Express”, kaip jos pačios prisistato, - “vietelė tiems, kurie skuba, bet nori tikro skonio ir šilumos”. Mes visiškai neskubam, bet kas gi atsisakys “tikro skonio ir šilumos”, juolab, - pas močiutes 😊 Tik va bėda – vakarėja, ir desertų pasirinkimas kritiškai artėja link nulio… Taigi, - du puodeliai juodos it derva kavos ir didelė, kaip pas močiutę kaime, cinamoninė bandelė, gal net tokia didelė, kokia būtų pas dvi močiutes iškart, tai mes paprašom padalint ją į 4 nemenkus gabalėlius, užteks visiems 😊 Dukros išrenka vietą lauko terasoje po stogu. Stalai nukloti ryškiomis aguonų “ceratomis”, taip kaime vadindavom plastikines staltieses. Patogu – brūkšt drėgnu skudurėliu, ir vėl švaru, nei plaut, nei stalu rūpintis. Kavos puodelis rankose - maloniai šiltas, o pirmas gurkšnelis primena, koks skanus gali būti paprastas, bet gerai išvirtas gėrimas, lyg pati Šventoji būtų pagardinusi kavą savo jaukumu… Sėdime mėgaudamiesi akimirka, beveik tylėdami, bet ta tyla visai netuščia — joje telpa visas vakaro grožis, mūsų mintys, ramybė ir vos vos juntama buvimo kartu laimė. Žvelgiu į senas fotografijas ant sienų, pilnus kompoto stiklainius, seną ratelį kampe ir jaučiu, kaip gera tiesiog būti. Čia ir dabar. Visi šypsomės, lyg žinodami, kad šį vakarą prisiminsime ilgai. Kiek daug kartais duoda puodelis kavos ir paprasta bandelė… Laikrodžiai nutyla... Bet tik iki tos akimirkos, kai Reda nugirsta, jog virtuvėje dar likę medaus torto :D Žaibu užsisakom tokį pat didelį gabalą dieviškai saldaus malonumo… 😉 Antikvarinėje indaujoje įgusiu žvilgsniu pamatau porceliano kiaušinį. Bandau “derinti reikalą”, prisistatau, rodau mūsų kolekcijos nuotraukas, telefonu pasikalbu net su direktoriumi, - bergždžiai… Niekas nežino, kieno tas gražuolis, ir nenori atiduodi svetimo. O mes svetimo ir negeidžiam, tebūnie, lai džiugina tas pūstašonis visų akis… Medaus torto net nespėju nufotografuoti atminčiai, kava baigiasi, bet jausmas, kurį ji paliko, - toks pat šiltas kaip ir pirmas jos gurkšnis. Ko gero, čia dar sugrįšim, nes tokie vakarai — ne tik matomi akimi, bet ir gyvenami širdimi. O jūra moka dovanoti būtent tokius.

“Močiučių Express” – Šventoji, Prieplaukos 22. Du puodeliai kavos, cinamoninė bandelė ir paslaptingai atsiradęs gabalas medaus torto – 17,20EUR + arbatpinigiai.

Visas laikas šiandien mūsų… 😉