Auksiniu lapų taku

Kai baigsis kelio remontų era, Kauną, matyt, galėsim pasiekti taip pat greitai, kaip savo namų virtuvę. Dabar gi dažnokai tenka apsišarvuoti geležine kantrybe ir keiksnoti priekyje vos važiuojančius, o tokių prieš vėlines – pilni keliai... Taigi, šįkart pasirenkam važiavimą grunto keliu – tikrai bus įdomiau ir nelabai kiek lėčiau. Neskubu skubėti – mudu mėgaujamės rudens spalvomis, net ir dukros kas kelios minutės atplėšia akis nuo ekranų ir apsidairo, tiesa, tik trumpam ir tik paragintos 😊Šmėsteli Vilionių, Beištrakių, Pašulių stogai ir pajuodę gandralizdžiai, paskui – jau visai mišku, jokio kamino, jokio dūmelio. Greitį vos sumažinu prie danielių aptvarų – nors gyvūnai nebaikštūs, žmonės jiems – anokia naujiena, bet arčiau prie tvoros neprieina ir stebi mus tik iš tolo. Vienas kitas automobilis pakelėje nebyliai sako, kad kažkas dar ieško šalnų pamirštų grybų...

Stabtelim tik Pirmosiose Pravieniškėse, mat tuoj už geležinkelio pervažos akimirką pastebiu malkomis apkrautą senąjį kaimo kryžių, kyšo tik kryžma. Matyt, jau kitą savaitgalį, per Vėlines ar Visų šventųjų dieną, kaimo senbuviai jam tars „sudie“, liepsnos pasiglemš tyliomis lūpomis čia ištartas maldas, išsakytas viltis ar slapčia nuriedėjusią ašarą. Šalia, vos už kelių žingsnių į dangų jau kyla naujasis kryžius, vadinasi, - bendruomenė gyva ir tvirta.

Visai lengvai randam plyšelį greitkelio almėjime, bet vėl slystam į šalį – pasimėgauti mariomis. Žvarbokas vėjas jau po minutės nugina dukras atgal į automobilį, mudu dar kiek pasivaikštom ūkanota pakrante, beveik aklinai užstatyta paliktais žvejų automobiliais ir valčių priekabomis. Toli vandens horizonte juoduojančios valtys primena museles ant stiklo, tik jachtų burės atrodo lyg mažos popieriaus skiautelės vėjyje... Rudens idilija.

Karčiupyje prieš pat automobilį kelią perbėga žvitrus it kulka voveriukas, pakimba žemyn galva kaštone už tvoros, lyg erzindamas. Fotografuoti nesileidžia, vis atsuka išriestą nugarytę, pamojuodamas puria uodega, tai ir nelaukiam.

Prieš pat Kauną visai paliekam greitkelį, iš karto lendam po viaduku ir ieškom suktos kaip virvė Neveronių gatvės, kurios vingiai baigiasi aikštelėje prie atitvaro. Iki pat marių kranto kelią tik primenančiu lapų kilimu plumpinam pėsčiomis, gražia vorele. Jei eisit, būkit atsargūs - kas keli žingsniai kyšo aštrūs plytų, betono kampai, styro šaknys, tikrai nesaugu. 

Pagaliau – vanduo! Lieka nueiti kelios dešimtys, na, gal koks šimtas metrų pakrantės akmenėliais, ir mes jau stovim Palemono piliakalnio papėdėj. Nuo jo registracijos kultūros paveldo vertybių registre praėjo vos pusmetis. Žvejai, turistai ar šiaip klajotojai, gal nė nežinodami istorijos, paliko prie piliakalnio ir ant jo ne vieną laužavietę, skardyje į marias žiojėja visai nemenka ola, o gal net iškasta duobė, nes gyvūnų pėdsakų nematau. Užkopiam nelengvai, šlaitai statūs, tenka kabintis už krūmokšnių. Viršuje šviesiau. Aikštelė didelė, kyla greitkelio link, ir žvilgsnis, kiek pasiekia, atsimuša į lapų kilimą. Krūmokšniai ir lapuočiai medžiai netrukdo surasti vietą įsiamžinti su šeimos vėliava, dar kartą sustojam prie pat skardžio į marias. Reda dar pabėgėja į viršų, bet galo nė nematyt...

Džiūgaujam - piliakalnį įveikiam netikėtai greitai ir lengvai, visa kelionė – lyg pasivaikščiojimas pamario mišku. Kažkokios įmantrios istorijos neieškokit, piliakalnis priskiriamas tiems laikams, kai Lietuvos valstybės dar nė nebuvo žemėlapiuose. Žinovai sako, kad kultūrinis sluoksnis piliakalnio aikštelės pakraščiuose nėra intensyvus, taigi, vargu, ar kada nors sužinosime ką daugiau... Pasimėgaukime paslaptimis 😉

O Palemonas – jau 423-asis mūsų įveiktas Lietuvos piliakalnis. Kaip visuomet – tik visi kartu, ir būtinai - su Brazių šeimos vėliava rankose 😊

Mūsų šiltais megztiniais pasirūpino patikimas draugas - UAB „Respin“.

Rudens kalbėjimai

Kiekvienas toks rytas, kai susiruošiam į kelionę, turi savyje kažkiek jaudulio, kažkiek skubėjimo, kartais - net erzelio, bet tik iki tol, kol užrakinam namų duris. Kelias visus nuramina 😊 Šįsyk visa ko lyg padvigubėja, mat nusprendžiam Baiką palikti namuose, ir ne narve, kaip visuomet, o visai laisvai bėgioti. Lai viską saugo ir stebi gatvę, o ką rasim namuose – laikas parodys 😊

Neilgai pasimėgavę greitkeliu į Vilnių, prie Rykantų pametam gerą kelią ir neriam į pušynus. Už nugarų lieka Sausiai, Selioviškės, Kiemeliškės, ir mes stojam pusiaukelėj tarp Dėdeliškių ir Grigiškių pasitarti. Arčiau link piliakalnio nutariam brautis žemėlapyje vos matomu keliuku šalia dujotiekio trasos, deja, nuojauta mus apgauna –  duobėtu šlaitu, tiesiog suartu keturračių, tiesiog neįmanoma užkopti. 

Grįžtam ir, kiek padvejoję, lendam tarp lazdynų po nulaužtu kelio užtvaru – laimės nedaug, bet važiuot įmanoma. Kelias minutes pavirkdęs geležinę džipo sielą, pagaliau randu vietelę apsisukti, toliau – pėsčiomis per mišką. Deja, deja, mūsų ryžtą greit apmaldo neįveikiama tvora, sauganti želdinius, o didžioji Dėdeliškių piliakalnio dalis – būtent už jos... Su šeimos vėliava rankose įsiamžinam šiapus tvoros, o po kirtimų šviesesnę piliakalnio pusę fotografuojam per tvoros tinklą. Pasidairom - šlaitai tikrai aukšti, bene dvidešimties metrų, piliakalnio aikštelė, rodos, išsilenkusi iš rytų į vakarus, o rytinėje kalvos papėdėje, tuoj už keliuko, telkšo nemenka pelkė. Paklotė, o, ko gero, ir piliakalnio kultūrinis sluoksnis, bent jau kiek matom, gerokai suardyti kirtimų, ką ten beieškosi. Stulpų, liudijančių, kad I-jame tūkstantmetyje čia gyveno mūsų protėviai, aišku, nėra ir vargu ar kada bus...

Lig valios prisiraitę Lentvario žiedais (mat vienąsyk pražiopsau išvažiavimą), porą dešimčių kilomentrų iki Paluknio įveikiam stebėtinai greitai, ir kad mes jau arti tikslo, suprantu, matydamas dangų vis perbraukiančius lengvus lėktuvėlius. Žvilgsniu vos aprėpiamos pievos pašonėj riogso keli angarai, burzgia varikliai, kyla ir leidžiasi maži metaliniai laumžirgiai. Gyvenimas, rodos, kvepia benzinu... 

O anapus kelio snaudžia Paluknys – pamatom vieną kitą praeivį, nuburzgia murzinas skylėtas automobilis, parduotuvės suoliuką saugo gal pavasarį besiprausęs raukšlėtas seneliukas. Mieliau atrodo tik milžiniškas gatvės žibintas ir besišypsantis baravykas prie seniūnijos. Medinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios langai – kiek per aukštai, kad įžiūrėtum, kas įdomaus slypi viduje. Šventoriaus pievelė iščiupinėta – nė nukritusio lapo, net spindi, bet vos centimetras už tvoros – jau tarsi niekieno žemė, grėbkit, kam trukdo. Pirmoji koplyčia Paluknyje buvo pastatyta dar 1794 metais. Vėliau, 1829-aisiais, vietinis palivarko savininkas Jonas Volfgangas, kurio atminimui pavadinta viena kaimo gatvė, pastatė naują medinę koplyčią. Dabartinės bažnyčios pirmtakę vokiečių kareiviai sudegino trečią karo dieną, anuomet žuvo ir beveik tris dešimtmečius tikėjimo tiesą čia skleidęs kunigas Kazimieras Packevičius. Kiek tolėliau už bažnyčios teritorijoje randam paminklinį akmenį, žymintį vietą, kur stovėjo sudegusi bažnyčia, išlikę ir laiptai, ir keli senųjų kapinių palaidojimai, menantys šimtmečius besitęsiančią šio kaimo istoriją ir tradicijas. Kol mes bandom prisiliesti prie praeities, dukras, sėdinčias automobilyje, lenkiškai ir rusiškai bando prakalbinti vietinė moterėlė, bet šiuokart kultūriniai mainai nepavyksta – susikalbėti per sunku 😊

Dulkėtu keliuku išsiritę iš Paluknio, iškart stojam kaime gražiu lietuvišku pavadinimu Kiauliškės 😊 Tuoj pat, vos palypėję samanų kilimu, jau stovim ant Kiauliškių piliakalnio. Nelebai supaisysi, kur čia jo pradžia, kur pabaiga – kalva tankiai apaugusi krūmokšniais, galo nematyt, bet keliasdešimt metrų kupros tikrai bus. Tik viena riba aiški – keliukas ir Luknos upeliokas kairėje. Gausios apkasų linijos voratinkliu apraizgę visą šlaitą, kiek žemiau kairėje, rodos, įžvelgiu terasos kontūrus, tačiau kažkokio grožio ar istorijos čia neieškokit. Su grybais irgi nelabai sekasi – tik musmirės 😊

Paluknį ir Rūdiškes teskiria kuklūs 12 kilometrų, buvome čia prieš keturis metus su trupučiu. Kiek atsimenu, nelabai kas ir pasikeitė, na, gal “Aibės” fasadas atrodo kiek šviežiau, o prie stoties tuoj tuoj atsiras nauja skulptūra, šiandieną dar suvyniota, pavadinimą perskaitau tik vėjyje besitabaluojančioj etiketėj. Perone sustojam lygiai taip pat, kaip ir anąsyk, galit palyginti, kiek subrendom ir išgražėjom :) Galit net palyginti, nuorodoje rasit aną pasakojimą - https://braziuseima.blogspot.com/2020/07/. Lyg būtų maža sutapimų, sunkiai pravėręs storutėles bažnyčios duris, vėl papuolu į šv. mišias. Nespėju nė pamatyt altoriaus, o link manęs su aukoms skirtu padėklu jau eina jauna kunigo padėjėja. Matau parapijiečių subertus banknotus, smulkias monetas, o mano kišenėje šįsyk – tik keli užsilikę Baikos skanukai ir tie juodi maišeliai, na, tikrai žinot, kas augintinį turit 😊 Taigi, traukiuosi atbulas, užveriu duris ir vėl lieku nieko doro nepamatęs…

Iš Rūdiškių į Aukštadvarį – bene dvigubai tiek, kiek iki Paluknio, o dar geras galas vieškeliu. Mišku važiuoti gerai, bent nedulka, o pakelės pievas ir sodybas nuguldom storu dulkių šydu, laimei šiandien automobilių nedaug, nors patys nespringstam. Vingis po vingio, dar kelios minutės asfalto juosta, ir prieš pat apvalų lyg moneta Žaliąjį ežerą (visai Aukštadvario pašonėj) sukam į pušyną, ieškoti tik prieš penkis mėnesius įregistruoto Mošos II-jo piliakalnio. Pirmąjį lankėm ir šeimos vėliavą kėlėm labai seniai, dar 2017-aisiais, o šito ir ieškot nereikia – visai prie keliuko į Skrebio pažintinį taką, tik vos vos pavažiuot. Nubridę lapų kilimu, sustojam šlaito pusiaukelėj, lyg kokioj terasėlėj, kur šviesiau. Kopti galima tik įstrižai kalvos, mat šlaitai status ir slidūs, didvyriu ir smarkuoliu nelabai pabūsi. Piliakalnio aikštelė – plati ir ilga, driekiasi, rodos, iš rytų į vakarus, sunku teįžiūrėt, akys visko nesugraibo. Pasimėgaujam laiku, leidžiamės neskubėdami, žinodami, kad šiandien – jau viskas 😊 Ir tas viskas mums pavyko!

Tašką šios dienos kelionėje dedam ne iš karto – Reda dar susizgrimba, kad mums beveik pakeliui - ir naujutėlis Daukantų piliakalnis Jiezno pašonėj. Na, pabandom, tie keli kilometrai kaimo keliukais – ne atstumas. Deja, prie Daukantų piliakalnio teks grįžti gerokai vėliau – šiuosyk bristi per brūzgynus ir aukštą šlapią žolę būtų per sunku, palauksim šaltuko, o gal net ir ankstyvo pavasario, svarbu, kad tiksliai žinom, kur ieškoti.

Baikos snukutį lange pamatom dar nė neįsukę kieman, uodega net sukasi malūnėliu, mus jau atpažino 😊 Smagu sugrįžti – namai tokie pat nelabai tvarkingi, kaip ir palikom, šunytė visai nieko nelietė, tik saugojo 😊 Užkelia letenas man ant kelių, žiūri savo rudomis šuniškomis akimis, o aš glostau jos mažą galvelę ir pasakoju, kokia smagi buvo diena...

Nuo šiandien šeimos kelionių taupyklėje – jau 422 įveikti Lietuvos piliakalniai. Retai, sunkiai, bet stumiamės į priekį.

2024-10-20