Kiekvienas toks rytas, kai
susiruošiam į kelionę, turi savyje kažkiek jaudulio, kažkiek skubėjimo, kartais
- net erzelio, bet tik iki tol, kol užrakinam namų duris. Kelias visus nuramina
😊 Šįsyk visa ko lyg
padvigubėja, mat nusprendžiam Baiką palikti namuose, ir ne narve, kaip
visuomet, o visai laisvai bėgioti. Lai viską saugo ir stebi gatvę, o ką rasim
namuose – laikas parodys 😊
Neilgai pasimėgavę greitkeliu į Vilnių, prie Rykantų pametam gerą kelią ir neriam į pušynus. Už nugarų lieka Sausiai, Selioviškės, Kiemeliškės, ir mes stojam pusiaukelėj tarp Dėdeliškių ir Grigiškių pasitarti. Arčiau link piliakalnio nutariam brautis žemėlapyje vos matomu keliuku šalia dujotiekio trasos, deja, nuojauta mus apgauna – duobėtu šlaitu, tiesiog suartu keturračių, tiesiog neįmanoma užkopti.
Grįžtam ir, kiek padvejoję, lendam tarp lazdynų po nulaužtu kelio užtvaru – laimės nedaug, bet važiuot įmanoma. Kelias minutes
pavirkdęs geležinę džipo sielą, pagaliau randu vietelę apsisukti, toliau –
pėsčiomis per mišką. Deja, deja, mūsų ryžtą greit apmaldo neįveikiama tvora,
sauganti želdinius, o didžioji Dėdeliškių piliakalnio dalis – būtent už jos...
Su šeimos vėliava rankose įsiamžinam šiapus tvoros, o po kirtimų šviesesnę
piliakalnio pusę fotografuojam per tvoros tinklą. Pasidairom - šlaitai tikrai
aukšti, bene dvidešimties metrų, piliakalnio aikštelė, rodos, išsilenkusi iš
rytų į vakarus, o rytinėje kalvos papėdėje, tuoj už keliuko, telkšo nemenka
pelkė. Paklotė, o, ko gero, ir piliakalnio kultūrinis sluoksnis, bent jau kiek
matom, gerokai suardyti kirtimų, ką ten beieškosi. Stulpų, liudijančių, kad
I-jame tūkstantmetyje čia gyveno mūsų protėviai, aišku, nėra ir vargu ar kada
bus...
Lig valios prisiraitę Lentvario žiedais (mat vienąsyk pražiopsau išvažiavimą), porą dešimčių kilomentrų iki Paluknio įveikiam stebėtinai greitai, ir kad mes jau arti tikslo, suprantu, matydamas dangų vis perbraukiančius lengvus lėktuvėlius. Žvilgsniu vos aprėpiamos pievos pašonėj riogso keli angarai, burzgia varikliai, kyla ir leidžiasi maži metaliniai laumžirgiai. Gyvenimas, rodos, kvepia benzinu...
O anapus kelio snaudžia Paluknys – pamatom vieną kitą praeivį,
nuburzgia murzinas skylėtas automobilis, parduotuvės suoliuką saugo gal
pavasarį besiprausęs raukšlėtas seneliukas. Mieliau atrodo tik milžiniškas
gatvės žibintas ir besišypsantis baravykas prie seniūnijos. Medinės Šv. Jono
Krikštytojo bažnyčios langai – kiek per aukštai, kad įžiūrėtum, kas įdomaus
slypi viduje. Šventoriaus pievelė iščiupinėta – nė nukritusio lapo, net spindi,
bet vos centimetras už tvoros – jau tarsi niekieno žemė, grėbkit, kam trukdo. Pirmoji
koplyčia Paluknyje buvo pastatyta dar 1794 metais. Vėliau, 1829-aisiais,
vietinis palivarko savininkas Jonas Volfgangas, kurio atminimui pavadinta viena
kaimo gatvė, pastatė naują medinę koplyčią. Dabartinės bažnyčios pirmtakę
vokiečių kareiviai sudegino trečią karo dieną, anuomet žuvo ir beveik tris
dešimtmečius tikėjimo tiesą čia skleidęs kunigas Kazimieras Packevičius. Kiek
tolėliau už bažnyčios teritorijoje randam paminklinį akmenį, žymintį vietą, kur
stovėjo sudegusi bažnyčia, išlikę ir laiptai, ir keli senųjų kapinių
palaidojimai, menantys šimtmečius besitęsiančią šio kaimo istoriją ir tradicijas.
Kol mes bandom prisiliesti prie praeities, dukras, sėdinčias automobilyje,
lenkiškai ir rusiškai bando prakalbinti vietinė moterėlė, bet šiuokart
kultūriniai mainai nepavyksta – susikalbėti per sunku 😊
Dulkėtu keliuku išsiritę
iš Paluknio, iškart stojam kaime gražiu lietuvišku pavadinimu Kiauliškės 😊 Tuoj
pat, vos palypėję samanų kilimu, jau stovim ant Kiauliškių piliakalnio. Nelebai
supaisysi, kur čia jo pradžia, kur pabaiga – kalva tankiai apaugusi krūmokšniais,
galo nematyt, bet keliasdešimt metrų kupros tikrai bus. Tik viena riba aiški –
keliukas ir Luknos upeliokas kairėje. Gausios apkasų linijos voratinkliu
apraizgę visą šlaitą, kiek žemiau kairėje, rodos, įžvelgiu terasos kontūrus, tačiau
kažkokio grožio ar istorijos čia neieškokit. Su grybais irgi nelabai sekasi –
tik musmirės 😊
Paluknį ir Rūdiškes teskiria kuklūs 12 kilometrų, buvome čia prieš keturis metus su trupučiu. Kiek atsimenu, nelabai kas ir pasikeitė, na, gal “Aibės” fasadas atrodo kiek šviežiau, o prie stoties tuoj tuoj atsiras nauja skulptūra, šiandieną dar suvyniota, pavadinimą perskaitau tik vėjyje besitabaluojančioj etiketėj. Perone sustojam lygiai taip pat, kaip ir anąsyk, galit palyginti, kiek subrendom ir išgražėjom :) Galit net palyginti, nuorodoje rasit aną pasakojimą - https://braziuseima.blogspot.com/2020/07/. Lyg būtų maža sutapimų, sunkiai pravėręs storutėles bažnyčios duris, vėl papuolu į šv. mišias. Nespėju nė pamatyt altoriaus, o link manęs su aukoms skirtu padėklu jau eina jauna kunigo padėjėja. Matau parapijiečių subertus banknotus, smulkias monetas, o mano kišenėje šįsyk – tik keli užsilikę Baikos skanukai ir tie juodi maišeliai, na, tikrai žinot, kas augintinį turit 😊 Taigi, traukiuosi atbulas, užveriu duris ir vėl lieku nieko doro nepamatęs…
Iš Rūdiškių į Aukštadvarį –
bene dvigubai tiek, kiek iki Paluknio, o dar geras galas vieškeliu. Mišku važiuoti
gerai, bent nedulka, o pakelės pievas ir sodybas nuguldom storu dulkių šydu,
laimei šiandien automobilių nedaug, nors patys nespringstam. Vingis po vingio,
dar kelios minutės asfalto juosta, ir prieš pat apvalų lyg moneta Žaliąjį ežerą
(visai Aukštadvario pašonėj) sukam į pušyną, ieškoti tik prieš penkis mėnesius
įregistruoto Mošos II-jo piliakalnio. Pirmąjį lankėm ir šeimos vėliavą kėlėm
labai seniai, dar 2017-aisiais, o šito ir ieškot nereikia – visai prie keliuko
į Skrebio pažintinį taką, tik vos vos pavažiuot. Nubridę lapų kilimu, sustojam
šlaito pusiaukelėj, lyg kokioj terasėlėj, kur šviesiau. Kopti galima tik
įstrižai kalvos, mat šlaitai status ir slidūs, didvyriu ir smarkuoliu nelabai pabūsi.
Piliakalnio aikštelė – plati ir ilga, driekiasi, rodos, iš rytų į vakarus, sunku
teįžiūrėt, akys visko nesugraibo. Pasimėgaujam laiku, leidžiamės neskubėdami,
žinodami, kad šiandien – jau viskas 😊 Ir
tas viskas mums pavyko!
Tašką šios dienos kelionėje dedam ne iš karto – Reda dar
susizgrimba, kad mums beveik pakeliui - ir naujutėlis Daukantų piliakalnis
Jiezno pašonėj. Na, pabandom, tie keli kilometrai kaimo keliukais – ne atstumas. Deja, prie
Daukantų piliakalnio teks grįžti gerokai vėliau – šiuosyk bristi per brūzgynus
ir aukštą šlapią žolę būtų per sunku, palauksim šaltuko, o gal net ir ankstyvo
pavasario, svarbu, kad tiksliai žinom, kur ieškoti.
Baikos
snukutį lange pamatom dar nė neįsukę kieman, uodega net sukasi malūnėliu, mus
jau atpažino 😊 Smagu sugrįžti – namai tokie pat nelabai tvarkingi, kaip
ir palikom, šunytė visai nieko nelietė, tik saugojo 😊 Užkelia
letenas man ant kelių, žiūri savo rudomis šuniškomis akimis, o aš glostau jos
mažą galvelę ir pasakoju, kokia smagi buvo diena...
Nuo
šiandien šeimos kelionių taupyklėje – jau 422 įveikti Lietuvos piliakalniai.
Retai, sunkiai, bet stumiamės į priekį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą