Laikas ir tikėjimas

Visai visai mažulėlis kaimas bene koks dešimtis kilometrų nuo Suvalkų kadaise skambėjo jotvingių balsais. Vėliau, beveik iki XVIII amžiaus pabaigos, ežerais ir ežerėliais lyg sulopytos Vygrių apylinkės buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje, o kaimą su mūsų Merkine jungė vadinamasis Vygrių traktas, kuriuo į medžioklės plotus jodavo didysis kunigaikštis Vytautas. Sako, net ir kaimo pavadinimas kilęs nuo Vygrių ežero pavadinimo, kuris, savo ruožtu, kilęs nuo lietuvių kalbos žodžio Vingrus. Ežero forma primena S raidę, todėl ir ežeras anksčiau vadinosi Vingriai, beje, jame – net 26 salos. Apylinkių žemes Jonas Kazimieras Vaza dar XVII-ame amžiuje užrašė iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams.  Per pusšimtį metų Vygiuose iškilo įspūdingas, Pažaislį kiek primenantis vienuolynas, o jame apsigyvenę vienuoliai gavo prievolę melstis už valstybės ir valdovo gerovę. Deja, 1800 m. vienuolynas buvo uždarytas, o vienuoliai iškeldinti į prie Varšuvos esantį vienuolyną. Pasakojama, kad kamalduliai iš vienuolyno išėjo atsiklaupę ant kelių su degančiomis žvakėmis rankose, maldose prakeikdami savo skriaudėjus, o taip išeidami net išmynė gilų griovį...

Siaurutė asfalto gyvatė per kelias minutes nusiraito iki pat vienuolyno sienų. Visur – stovėjimą draudžiantys ženklai, tačiau jokio mokėjimams skirto aparato ar bent žmogaus, pažįstančio ir mėgstančio paimti pinigus, nematyti. Visai tyku. Kiek palaukę, paliekam taip, užkišę mano mėlyną leidimą nors kiek patogiau gyventi matomiausioj vietoj už stiklo.

Lendam pro artimiausią bromą ir šimtmečių nuzulintais akmenimis lyg į pylimą kylam aukščiau. Ir visai greit, nors ir nenorėdami, papuolam prie kasos aparato patalpėlėj be durų, mat vienuolyne remontas, o visiems remontams reikalingi pinigai. 36 zlotai už du – ne karvė, tikrai galima sumokėti 😊 Vietoj kvito gaunam salotų spalvos apyrankes, vienuolyno planą ir žodinį paaiškinimą, kur ir ką reikia pamatyti. Viskas aišku ir lengvai suprantama. Kairėje pusėje, prie vartininko namelio, praeivius pasitinka šviesus bareljefas: „Čia gyveno, dirbo ir kūrė Viktoras Vinikaitis (1927–1994), Vygrių gidas, vadinamas paskutiniuoju kamalduliu, kūrėjas grynuolis“. Tik namuose paskaitau, kokio šviesumo buvo tas iki šiol niekada negirdėtas Žmogus – Kūrėjas, Grynuolis, Kamaldulis, palikęs po saves tokią atmintį. Išėjo jis lygiai prieš tris dešimtis metų, paskutinį gruodžio vakarą…

Vaikštom visai vieni, per visą laiką prieš akis pasimakaluoja tik vienas vyriškis su telefonu rankoje. Simpatiški, lyg sudėlioti dviem eilėm mažučiai nameliai, skirti apsigyventi ieškantiems ramybės, vilioja kiek prisėsti kiemeliuose. Griežti masyvūs suolai, vėjo kiek pašiaušta ežero nugara tolumoj, pilkos sienos ir lyg akibrokštas asketiškumui – išpuoselėti želdinukai. Sėdėk, mąstyk, mėgaukis tyla, gal net kurk, jei kažką gali.

Į trijų dalių bokštą kylam plačia betonių laiptų spirale. Man, turinčiam nenugalėtą aukščio baimę, čia smagu ir jauku – storos sienos, maži langeliai ir patogūs turėklai daro savo gerą darbą. Ir lyg norėtųsi kopti dar, bet visai netikėtai tas malonumas baigiasi ir iškart prasideda kitas – pro storus stiklus jau dairomės iki pat horizonto. Ežero mėliai, bažnyčia, rudeniu spalvotų apylinkių mozaika - tikrai gražu, nepatingėkit, tikras atilsis akims ir sielai.

Atskirame pastate – svečių apartamentai su liftu į antrą aukštą ir jaukus restoranas. Nors kiekviena detalė primena kamaldulių kuklumą ir asketiškumą, restorano meniu skirtas tikrai gurmaniškoms sieloms – patiekalai įmantrūs ir nepigūs, tiesa, kavos puodelis kainoja dar visai vienuoliškai – 2,60EUR.

Ilgėliau užtrunkam išsaugotuose popiežiaus Jono Pauliaus II kambariuose, kuriuose jis ilsėjosi ir meldėsi, lankydamasis vienuolyne prieš 25 metus. Nors lenkai masyviu laukų rieduliu pažymėję net vietą, kur nusileido popiežiaus malūnsparnis, kambariuose nėra jokių prabangių baldų ar daiktų, na, akį traukia gal tik pietų servizas ant stalo ir maldų kambarėlis. O šiaip – kuklūs kuklaus žmogaus pėdsakai, juk tokį popiežių ir prisimenam.

Desertui lieka bažnyčia. Aš dar patrypčioju apačioje, kol Reda lengvu rankos judesiu praveria vos matomą masyvių durų detalę, kaip tik žmogui įeiti. Įžengus vidun, lengva tarpdurio prieblanda akimirksniu išsisklaido, pro skliautuose esančius langus nevaržomai srūva saulės spinduliai. Viskas taip ryšku, net fotografuoti sunku. Viduje esame tik dviese, tačiau, net kalbantis pusbalsiu, aidas stiprus ir aiškus. Gražu. Užburia.

Užvertę galvas, atidžiai dairydamiesi ir stebėdami detales, palengva ateinam prie rūsio durų, prilaikomų masyvaus kablio. Laiptai gilyn statūs, norom nenorom sugraibau šiurkštų metalinį turėklą, taip lengviau. Požemio sienų kriptose palaidoti kelios dešimtys vienuolių, į vienus sudūlėjusius palaikus galima pažvelgti pro mažą stiklinį langelį. Nieko baisaus, bet Reda nedrįsta 😊 Čia pat akliname betoniniame sarkofage palaidotas ir pirmasis Vygrių vyskupas Mykolas Karpavičius. Ant sienos blyškiomis spalvomis nutapyta mirties šokio freska, kurioje vaizduojama giltinė, kviečianti vienuolį šokti… Laikas tokioje vietoje, rodos, turi kitą prasmę…

Šįkart - gal ir viskas. Geros emocijos, kurių reikėjo. Kelias į Lietuvą palengvėja, balti pakelės stulpeliai tarsi nejučia virsta kableliais tarp ramaus pokalbio žodžių… Namo…