Auksiniu lapų taku

Kai baigsis kelio remontų era, Kauną, matyt, galėsim pasiekti taip pat greitai, kaip savo namų virtuvę. Dabar gi dažnokai tenka apsišarvuoti geležine kantrybe ir keiksnoti priekyje vos važiuojančius, o tokių prieš vėlines – pilni keliai... Taigi, šįkart pasirenkam važiavimą grunto keliu – tikrai bus įdomiau ir nelabai kiek lėčiau. Neskubu skubėti – mudu mėgaujamės rudens spalvomis, net ir dukros kas kelios minutės atplėšia akis nuo ekranų ir apsidairo, tiesa, tik trumpam ir tik paragintos 😊Šmėsteli Vilionių, Beištrakių, Pašulių stogai ir pajuodę gandralizdžiai, paskui – jau visai mišku, jokio kamino, jokio dūmelio. Greitį vos sumažinu prie danielių aptvarų – nors gyvūnai nebaikštūs, žmonės jiems – anokia naujiena, bet arčiau prie tvoros neprieina ir stebi mus tik iš tolo. Vienas kitas automobilis pakelėje nebyliai sako, kad kažkas dar ieško šalnų pamirštų grybų...

Stabtelim tik Pirmosiose Pravieniškėse, mat tuoj už geležinkelio pervažos akimirką pastebiu malkomis apkrautą senąjį kaimo kryžių, kyšo tik kryžma. Matyt, jau kitą savaitgalį, per Vėlines ar Visų šventųjų dieną, kaimo senbuviai jam tars „sudie“, liepsnos pasiglemš tyliomis lūpomis čia ištartas maldas, išsakytas viltis ar slapčia nuriedėjusią ašarą. Šalia, vos už kelių žingsnių į dangų jau kyla naujasis kryžius, vadinasi, - bendruomenė gyva ir tvirta.

Visai lengvai randam plyšelį greitkelio almėjime, bet vėl slystam į šalį – pasimėgauti mariomis. Žvarbokas vėjas jau po minutės nugina dukras atgal į automobilį, mudu dar kiek pasivaikštom ūkanota pakrante, beveik aklinai užstatyta paliktais žvejų automobiliais ir valčių priekabomis. Toli vandens horizonte juoduojančios valtys primena museles ant stiklo, tik jachtų burės atrodo lyg mažos popieriaus skiautelės vėjyje... Rudens idilija.

Karčiupyje prieš pat automobilį kelią perbėga žvitrus it kulka voveriukas, pakimba žemyn galva kaštone už tvoros, lyg erzindamas. Fotografuoti nesileidžia, vis atsuka išriestą nugarytę, pamojuodamas puria uodega, tai ir nelaukiam.

Prieš pat Kauną visai paliekam greitkelį, iš karto lendam po viaduku ir ieškom suktos kaip virvė Neveronių gatvės, kurios vingiai baigiasi aikštelėje prie atitvaro. Iki pat marių kranto kelią tik primenančiu lapų kilimu plumpinam pėsčiomis, gražia vorele. Jei eisit, būkit atsargūs - kas keli žingsniai kyšo aštrūs plytų, betono kampai, styro šaknys, tikrai nesaugu. 

Pagaliau – vanduo! Lieka nueiti kelios dešimtys, na, gal koks šimtas metrų pakrantės akmenėliais, ir mes jau stovim Palemono piliakalnio papėdėj. Nuo jo registracijos kultūros paveldo vertybių registre praėjo vos pusmetis. Žvejai, turistai ar šiaip klajotojai, gal nė nežinodami istorijos, paliko prie piliakalnio ir ant jo ne vieną laužavietę, skardyje į marias žiojėja visai nemenka ola, o gal net iškasta duobė, nes gyvūnų pėdsakų nematau. Užkopiam nelengvai, šlaitai statūs, tenka kabintis už krūmokšnių. Viršuje šviesiau. Aikštelė didelė, kyla greitkelio link, ir žvilgsnis, kiek pasiekia, atsimuša į lapų kilimą. Krūmokšniai ir lapuočiai medžiai netrukdo surasti vietą įsiamžinti su šeimos vėliava, dar kartą sustojam prie pat skardžio į marias. Reda dar pabėgėja į viršų, bet galo nė nematyt...

Džiūgaujam - piliakalnį įveikiam netikėtai greitai ir lengvai, visa kelionė – lyg pasivaikščiojimas pamario mišku. Kažkokios įmantrios istorijos neieškokit, piliakalnis priskiriamas tiems laikams, kai Lietuvos valstybės dar nė nebuvo žemėlapiuose. Žinovai sako, kad kultūrinis sluoksnis piliakalnio aikštelės pakraščiuose nėra intensyvus, taigi, vargu, ar kada nors sužinosime ką daugiau... Pasimėgaukime paslaptimis 😉

O Palemonas – jau 423-asis mūsų įveiktas Lietuvos piliakalnis. Kaip visuomet – tik visi kartu, ir būtinai - su Brazių šeimos vėliava rankose 😊

Mūsų šiltais megztiniais pasirūpino patikimas draugas - UAB „Respin“.