Vakaras

Anokia čia kelionė... Bet taip, deja, kartais nutinka, ir vakar labai labai liūdni gyvenimiški reikalai nuginė mus net į Kelmę... Diena ir šiaip buvo apniukusi, verkšleno tai sniegu, tai lietumi, temsta irgi dar visai anksti, todėl atgalios susiruošėm visiškoje tamsoje. Ir abu pagalvojom, kad keliolika ar keliasdešimt minučių nieko nenulems, skirkim jas miestui – bus bent kiek šviesiau galvose...

Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo istoriją skaičiuoja net nuo XV a. pradžios, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kelmėje 1416 m. įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. Dabartinė, prie kurios vartų sustojam, pradėta statyti 1901-aisiais, darbus prižiūrėjo tuometis Kauno gubernijos architektas Nikolajus Andrejevas, laikomas vienu iš pagrindinių Lietuvos neogotikinių bažnyčių bendraautorių. Projekto autorius - švedas Karl Eduard Strandmann, o pati bažnyčia, sako, itin panaši į to paties kūrėjo suprojektuotas Palangos ir Jelgavos bažnyčias. Pro mažytį langą sklinda blausi geltona šviesa, matyt, - vakaro mišios. Vidun nelendam, tiesiog tyliai minutėlę pastovim. Slegia sunki diena.

Skvere priešais bažnyčią – šaltu metalu blizgąs skulptoriaus Vlado Vildžiūno paminklas „Baladė", skirtas pažymėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Bergždžiai bandau perskaityti postamente iškaltus žodžius... Tamsu.

Mūrinė Evangelikų reformatų bažnyčia, išlikusi iki šių dienų, pastatyta beveik 300 metų anksčiau, XVII amžiuje, beje, įvairūs istorijos šaltiniai nurodo visiškai skirtingas datas – 1615-ieji, 1622-ieji ir net 1650-ieji. Jos statyba rūpinosi žemaičių seniūno Jurgio Gruževskio šeima. Pėdos sniege veda pro bažnyčią, kažkur tolyn... Varpinės bokšte laiką miestui rodo laikrodis... 

Kitapus gatvės ryškioje vakaro žibintų šviesoje pastebim keistą metalo ir akmens kompoziciją – lyg ir laikrodis, o gal – amžinybės ratas...

Barokinio stiliaus Kelmės dvarą apie 350 metų valdė ta pati Gruževskių giminė. Dabar dvare įsikūręs Kelmės krašto muziejus. Beje, vieną iš buvusių savininkų, Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio generolą adjutantą Jurgį Gruževskį drąsiai galima pavadinti kolekcininku – jis buvo surinkęs vienintelį Lietuvoje reformacijos istorijos archyvą, turtingą numizmatikos rinkinį, senovinių medalių kolekciją, rečiausių knygų (apie 5000 tomų) biblioteką. Iki mūsų dienų yra išlikę devyni dvaro sodybos dvaro pastatai, bet mes tik apeinam nedidelį lankstą nuo gatvės. Tai, ką matome, išties gražu ir didinga, norėtųsi grįžti ir viską pamatyti dienos šviesoje. Kada nors tikrai susiruošim 😉

Kelmės gaisrinės pastatas – vienas seniausių Lietuvoje, pastatytas dar 1952 - aisiais. Prieš du metus dailininko Andriaus Seselsko dekoruota gaisrinė nušvito naujomis spalvomis, sako, dabar fotografuotis atvažiuoja ne tik turistai, bet ir jaunavedžiai. Tikrai gražu.

Paskutinis mūsų sustojimas – prie senojo Kelmės vandens malūno. Užtvenkta Kražantė veržlia ir galinga srove tiesiog nugarma po XIX a. pastatytu trijų aukštų malūnu. Raudonų plytų sienos tikrai mena geresnius laikus, kai čia kvepėjo duona... Kiek tolėliau – plati užtvanka, krentantis vanduo užgožia bet kokį kitą garsą. Tiltas, kaip, beje, ir kai kurios miesto gatvelės, papuoštas tapybos darbais. Stoviu ant žuvitakio, kiek nejauku, todėl tik trumpą akimirką žvilgsniu nulydžiu parko žibintų šilumą...

Visai vakaras. Tylėdami sukam namo.  

Laikas pakalbėti apie laiką

Paskutinėmis rudens dienomis iš kasdienybės skubėjimo “pavogęs” keliasdešimt minučių, atvažiuoju į KTU miestelį. Prisipažinsiu, noras labai konkretus ir žemiškas - pamatyti didžiausią Lietuvoje vertikalų saulės laikrodį, atsiradusį ant vieno iš KTU pastatų sienų prieš 16 metų.

Randu nesunkiai, dar labiau nustembu susivokęs, kad ieškodami Gričiupio laiptų, stovėjom visai šalia, tik už keliasdešimties metrų. Nesu matematikas, nelaikau savęs net ir skaičių mėgėju, tai tas laikrodžio grožis – dalykas, dėl kurio galėčiau ginčytis. Laikrodis didelis, sako, net 9x9 m., taigi, - 81 kvadratinis metras skaičių, taškų ir linijų ant baltos sienos 😊 Dangus apniukęs, suprask, laikrodis nebeveikia 😊 

Prie saulės laikrodžio tokiems kaip aš įrengta informacinė lentelė, aiškinanti, kaip skaityti laiką pagal saulę. Kiek suprantu skaitydamas, per zodiako ženklus ir valandines linijas slenkantis šešėlis turėtų rodyti tikslų saulės laiką... Tiesa, žinosiu ir prisiminsiu, kad visų jų "rodyklė“, vadinama „gnomonu“, yra nukreipta į Šiaurinę žvaigždę, kad būtų lygiagreti Žemės sukimosi ašiai. Šalia ant sienos kabo agentūros „Factum“ diplomas, patvirtinantis laikrodžio išskirtinumą. Akį traukia ir ryškiai geltonas laiptų turėklas – jau toks storas, kad ranka niekaip neapimti. Va, čiuožt juo žemyn – kaip tik 😉

Laikas dar „nespaudžia“, pasivaikščiosiu po studentų miestelį. „Žinios, talentas, dorybė“ – taip skamba universiteto šūkis, išvertus iš lotynų kalbos. Aukštoji mokykla savo istoriją skaičiuoja nuo 1922 metų vasario 16 dieną įkurto Lietuvos universiteto atsiradimo. Keitėsi valdžios, santvarkos, mokslo studijų kryptys, ir tik 1991 metais KTU tapo techniškuoju universitetu su pasaulinius reikalavimus atitinkančia studijų sistema. O studentai... Jie, matyt, visais laikais buvo ir bus kiek padykę – na, sutikit, kam kitam būtų skirta lentelė „baseine maudytis draudžiama“ 😊

Įsiamžinęs nenusakomo dydžio panoraminiame veidrodyje, kiek užtrunku prie KTU foto studijos narių nuotraukų parodos. Visur – žvaigždėtas dangus, romantika... Ir net tie vaizdai, kuriuos kažkada mačiau dienos šviesoje, atrodo stebuklingai...

Skulptūra prie tako – „Laiko ratas. Begalybė“. Apeinu, apžiūriu ir pagalvoju, kad visai tiktų į kompaniją prie mūsų miestą „puošusio“ „santechniko rakto“...

Tolėliau, ant vieno iš pastatų galo – visą sieną užimantis piešinys erdviniu formatu "Dadaistinė Mona Liza XXI amžiuje". Monos Lizos akis puošia specialūs akiniai iš apšvietimo sistemos vamzdelių. Išsprendus įvairius matematinius uždavinius, suteikiama galimybė mobiliuoju telefonu pasirinkti ir pakeisti Monos Lizos akinių spalvą. Net yra pažymėta vieta, į kurią atsistojęs, gali nusifotografuoti su Mona Liza, bet vėl – reikia kažką išspręsti… Ech, jau geriau reiktų tiesiog kažką parašyti… Prisimenat, dar Mikė Pūkuotukas sakė – “negalima negerbti to, kuris moka parašyti TREČIADIENIS, kad ir su klaidom.” :D

Grįžinėju, vis prasilenkdamas su linksmai klegančiais studentais, girdžiu kalbant lietuviškai, angliškai, lyg ir kažkokia arabų kalba… Kitas gyvenimas, kuriuo ir mes gyvenom prieš tris dešimtmečius… Kitas laikas…

Mūsų Emilija Marija neseniai puse lūpų prasitarė, kad jai patinka KTU… 😉 Kas žino, gal kada nors, kaip ir mama 😉… Bet tai taip pat jau bus kitas laikas. Jos laikas…

Už baltų žiemos durų - Dzūkija

Balta, kiek žvilgsnis aprėpia… Kur ne kur iš kaminų rūksta rytinis dūmelis, beveik visai tiesiai aukštyn, kaip senuose atvirukuose. Stirnos pakelėse net neatsisuka… Sekmadienio ramybė.

Gerą valandą skiriu prasmingiems ir naudingiems susitikimams su Alytaus kolekcininkais. Nuoširdūs, šilti pokalbiai su kolegom niekada neprailgsta, gaila, kad mes nedažnai taip… Dar kiek paklaidžiojam po Alytų, būtinai – prie eglės, pro Kurortą, Dailidę, ir balutėliais miškais tolyn, iki Merkinės.

Galvoju, kad seniai seniai nemačiau Merkinės piliakalnio žiemą… Koks jis nuostabus savo didybe! Nemunas, Merkys, net ir šaltyje nenurimstanti Stangė… Tiesiog pastovim kelias minutes tyliai. Tolimesniam šlaite juodu siūlu nusidriekusių naujų laiptų neišbandom – slidu. Nužvelgiu tiltą per Nemuną, net sunku įsivaizduoti, kad 1958-ųjų potvynio vanduo buvo pakilęs iki pat turėklų…

Aną mėnesį sukako šešiasdešimt penki metai, kai 1957-aisiais Vilniuje sovietų budeliai įvykdė mirties nuosprendį vienam iškiliausių Lietuvos partizanų vadų Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ant nedidelės kalvos šlaito Nemunaičio ir Seinų gatvių sankirtoje, jo vardu pavadintame skvere, Lietuvos didžiavyriui atidengtas paminklas – ant lauko akmenų postamento stovi bronzinė skulptūra „Vanagas su vanagėliu“. Vanagėlis ant partizano peties – vienas, nors skulptūra sukurta pagal 1947 metais Bingelių kaimo pakraštyje padarytą nuotrauką, kurioje Vanagas įamžintas priklaupęs ant vieno kelio su dviem vanagais ant pečių.

Kitoje gatvės pusėje erdvę dalinasi V. Mickevičiaus-Krėvės gimnazija ir sinagogų kompleksas. Ant Klois sinagogos, kurioje dabar į iškilmes renkasi gimnazistai, fasado nutapytas prieškariu Merkinėje gyvenusio žydo Tsirelšteino atvaizdas. O raudonų plytų Merkinės žydų Talmudo Toros mokykla, pastatyta emigranto į Ameriką H.Fischelio, dar tik kyla iš užmaršties... 

Kiek tolėliau gatve, vos pasukus į kiemą, - Lietuvos kovų ir kančių muziejus. Gal tik muziejukas... Nušiurusios sienos ir seniai bevalyti laiptai nemeluos – seniai čia kas buvo, matyt, ir neateis iki pavasario...O juk visai neseniai, gruodžio 15-ąją, minėjom legendinio Merkinės mūšio metines... Sniegas nuklojo atmintį... 

Nevalytu taku atvingiuojam į S. Dariaus ir S. Girėno aikštę, čia kas žingsnį – istorija, ir nenuostabu, mat Merkinė - vienas seniausių Lietuvos miestelių, žmonės čia gyveno daug tūkstančių metų prieš mūsų erą, o šiuolaikinės istorijos metraščiuose Merkinė pirmą kartą paminėta 1359-aisiais. Pilkos niekuo neišsiskiriančio namo sienos mena Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo II Vazos mirtį. Kitoje aikštės pusėje jam pastatytas atminimo biustas, net nustembu – sniege nėra vienos pėdos arčiau... 

Aikštės centre - Merkinės kraštotyros muziejus, įkurtas vietoj 1940 metais uždarytos cerkvės, o ta buvo pastatyta, 1887 metais nugriovus miestelio rotušę. Miestelio Kalėdų eglė – jauki, be jokios prabangos ar bereikalingo blizgesio, lyg Pelenė. Įlendam vidun, kvepia mišku 😊 Ratu sustingę sėdmaišiai visai nevilioja, nesėdam. 

Kitame aikštės kampe – dar vienas paminklas miestelio istorijai. Didelis akmenis atspaudas tarsi sutvirtina Vilniaus ir Merkinės istorinį ryšį - 1387 metais Jogaila Merkinėje Vilniaus miestui suteikė Magdeburgo teises.

Prakalbinu senyvą moterį, ta nusišypso ir ranka mosteli į gatvelę link bažnyčios. Einam tylėdami, galvoju, kiek čia daug sąsajų su Kaišiadorimis  - kardinolo V. Sladkevičiaus gatvėje stovinčioje bažnyčioje po Pirmojo pasaulinio karo Merkinėje dirbo kunigas ir kompozitorius Teodoras Brazys, vėliau – 1941 vasarą Kaišiadoryse bolševikų nužudytas dekanas Andrius Juknevičius... Durys atsiveria tyliai ir lengvai, viduje stoviu visai vienas. Gražu. Net tyla graži... Toliau žengti nenoriu – batai snieguoti, kažkam palikčiau rūpesčių...

Kitame miestelio gale – buvusime mokyklos stadione įrengtas Merkinės kryžių kalnelis, skirtas Dainavos krašto partizanams, jų rėmėjams ir tremtiniams atminti. Esu čia buvęs kažkurią vasarą. Dabar randu pėdas sniege, brendu. 

Lemtis, sutapimas ar atsitiktinumas – nežinau, bet sustoju prie kryžiaus su man gerai žinoma pavarde ir kaimo pavadinimu. Gerai, kad dar yra kam paskambinti... Pasirodo, kryžių savo brolio ir jo bičiulio atminimui pastatė mano Krikšto Tėvas, dėdė Petras, tremtinys ir tikras Lietuvos patriotas... Dar atsimenu, kaip dėdė Petras mane, mažą pyplį, mokė nebijoti lėktuvų… 😊

Šalia esančiose miestelio kapinaitėse akį patraukia pušies kamienas su daugybe kažkada gyvavusių atšakų. Medžiai, kaip žmonės, deja, irgi miršta... Aukščiausioje vietoje, kiek atokiau nuo tako, geltonuoja nežinia kada pastatyta mažytė koplytėlė, gal ji čia nuo pat kapinių įkūrimo... Nubraukiu sniegą nuo akmeninio Dievo stalo, pažvelgiu į palinkusį Rūpintojėlį ir grįžtu.

Kelias namo neprailgsta, nepavargę. Dar užsukam pasidžiaugti Jiezno eglute, deja, miestelis neskuba džiaugtis, eglutė dar visai nepuošni, rodos, tik vakar atkeliavusi iš miško. Elena Marija akimirkai prisėda ant vienos iš bronzinių kėdžių, nors kompozicija kažkodėl pavadinta „Pacų suoliukas ir batai“ 😊

Atremiu petį į paminklą trims Lietuvos karių savanorių kartoms, už Lietuvos nepriklausomybę kovojusioms nuo 1918-ųjų, 1944-ųjų ir 1990-ųjų metų. Trys žemyn nuleisti kalavijai įamžina kovotojų atminimą ir primena, kad būtume pasiruošę ir stiprūs pakelti ginklus, jei reiktų...

Sekmadienis, 2022-12-18