Apie seną Vilniaus miestą...

Rudenėjantis Vilnius. Kiek suerzintas čia, matyt, įprasto chaotiško ir dažnai net įžūlaus vairavimo ypatumų, išsuku į ramesnę M. K. Paco gatvę, čia šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Būtent šios parapijos kapinės Saulės pavadinimą gavo tik 1945 m., pagal šalia einančios gatvės pavadinimą. Va, šių dviejų siauručių gatvelių sankryžoje ir stoju, tiesiai prie vartų su trimis bokšteliais. Kažkodėl įėjimas į kapines - jų kampe. Aukštyn veda akmenimis grįstas takas.

Lipu lėtai dairydamasis ir atsargiai dėliodamas kojas, kol takas išnyksta prie 1811 metais pastatytos Vincento Pauliečio koplyčios pačiame kapinių centre. Apeinu. Aplink – tikras kryžių kalnas, chaotiškai, be tarpų ir takelių. Kapai, antkapinių plokščių epitafijos, tvorelės – viskas pamažu dengiasi samanų pilkuma, kartais net sunku perskaityti. Akmenys skyla, trupa nuo metų naštos. Laikas… 

Aukštėliau – Prisikėlimo koplyčia, Sidorovičių giminės palaidojimo vieta. Vidų fotografuoju pro grotas, o galinės sienos apačioje netikėtai aptinku dar vieną metalinę plokštę su įrašais. 

Čia pat – žymaus kunigo, lietuvybės puoselėtojo lenkų okupuotame krašte Petro Kraujalio kapas. „Jaunimui reikia krusterti ir kaip ąžuolams stoti tvirtai prieš visokias audras. Pūtė „obrusiteliai“, pūtė vokiečiai, pučia dabar netikėliai bolševikai ir lenkai, bet Lietuvos ąžuolas užaugęs yra lietuvybėje ir katalikybėje. Kol tų šaknų audros neišjudins, nebaisūs kalėjimai ir bizūnai, nenuveiks mokesčiai ir svetimos mokyklos – nuo jų apsiginsime, juos pergyvensime”, - rašė kunigas. Tik kad seniai kas kapą lankė, pamirštas… 

Vis siaurėjančiu ir žolėse benykstančiu taku prieinu Meištavičių giminės koplyčią, iš šono kiek primena mažutę bažnytėlę. Užrašą randu šoninėje sienoje įmūrytoje granitinėje plokštėje -„GROBY MEYSZTOWICZOW“. 

Aukščiau nelipsiu, nors kryžiai, atrodo, niekada nesibaigs, galo nematau… Leisdamasis link išėjimo, randu dar vieną, visai sugriuvusią koplyčią. Senos stogo čerpės gabale įspausta “Krakow”, iš toli vežė… Kryžiai, kryžiai, kryžiai… 

Arčiau išėjimo pastebiu kunigo Juozo Stankevičiaus antkapį. Kas nežino ar negirdėjo – jis buvo išrinktas į Lietuvos tarybą, vėliau paskebusią šalies Nepriklausomybės Aktą, tačiau dėl partinių rietenų pasitraukė. O mirė 1958-aisiais, irgi rugsėjį… 

Didžiulis juodo marmuro antkapis nulaužtu ir dingusiu kryžium žymi Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus, Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus Konstantino Majevskio kapą.

Dar stabteliu prie Lenkijos kariuomenės poručiko Edmundo Klimčyckio kapo, matyt, kovojo prieš Lietuvą, kad čia likęs... Namie pakapstau internete – tik pagalvokit, senuosiuose Lenkijos archyvuose jis nepamirštas, yra toks. 

Atrieda pilnas autobusiukas lenkų turistų. Matyt, žino, kokio kapo ieško, nes su žvakėmis rankose po truputį tolsta akmeniniu taku, įžiūriu tik nugaras. Lenkai saugo savo tautos atmintį…

L. Sapiegos gatvės kampe vargais negalais randu vietelę automobiliui. Pro aptriušusius vartus žengiu gilyn. 

Neparašysiu nieko naujo, teigdamas, kad Sapiegų giminės atstovas, Abiejų Tautų Respublikos karvedys, Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega turėjo realius šansus tapti karaliumi. Bet istorija taip sudėliojo, kad netapo 😊 Taigi, ir Sapiegų rūmai, statyti kaip būsimo karaliaus vasaros rezidencija, karūnos nepamatė… Bet rūmai visa savo didybe mums primena… 

Tiesa, dabar čia pluša statybininkai, visai po skliautais nelabai ateisi. Braidžioju aplink, užvertęs galvą, kaišioju nosį. Na, gražu, tikrai gražu, tikras baroko perlas, bet iki darbų pabaigos galo dar nematyt. Kažkada skaičiau, kad šiuose rūmuose buvo didžiausia pokylių sale visoje LDK teritorijoj, didesnė net už Valdovų rūmų. Štai taip. Ir labai noriu tikėti, kad rūmai atgaus savo pirmykštį žavesį…

O čia pat už tvoros – Sapiegų rūmų parkas. Dabar 8 hektarų teritorija išdalinta verslo ir kultūros erdvėms, bet gal ir gerai, kad visur yra šeimininkai. Ko gero, viskas dabar kitaip, nei Sapiegų laikais, iš anų laikų likes gal tik vienas kitas medis. Čia – kitoks Vilnius, visai ramesnis, nei už tvoros skubanti Antakalnio gatvėje. Kas pietauja, kas mėgaujasi kava ar knyga, kas tiesiog medituoja… Smagu. Tiesiog tempiu laiką būti čia, kol suskamba telefonas – man jau laikas…

  2022 09 23

Laiptai (IV dalis). Kitoks Kaunas

Kaunas. Tik persiritę M.K. Čiurlionio tiltu, iš karto stojam. Keliasdešimt metrų paėjėti žemyn, paskui – per naują tiltuką, ir mes stovim Lakūnų gatvės arba Aviacijos laiptų papėdėje. 

Šiaip tai Lakūnų gatvė viršuje, iki jos dar kopti ir kopti. Dar pernai šie laiptai atrodė visai kitaip, jų vietoje tebuvo molyje lietaus nuskalbtos pakopos. Visai neseniai pasibaigusių statybų pėdsakai matomi ir šiandien, gamta tiesiog nespėjo sugrįžti. Bandom skaičiuot laiptelius, bet besidairydami kažkur pabaigoje pametam skaičių, tai galvojam, kad maždaug 220 😊 O drąsesni nutrūktgalviai gali bandyt žemyn nusileisti šiluminės trasos vamzdžiu, aišku, iš sėdimosios mažai kas beliktų :D

Nespėjam į kalną įsibėgėti, ir vėl stabdau, šįkart – prie Vinčų gatvės laiptų. Vos 90 apverktinos būklės pakopų, nors skaičiau, kad šie laiptai remontuoti tik prieš 9 metus. Neilgai atlaikė 😊 Grožio ir švaros čia tikrai per mažai…

Aleksoto apžvalgos aikštelėje sustojam prie labai simpatiško ir nuotaikingo maisto automobiliuko. Šypsomės. Mėgaujamės Kauno panorama, iš čia senoji miesto dalis – lyg atviruke. 

Apie Aleksoto laiptus „Lietuvos žinios“ 1930 m. sausio 16 d. rašė: „ Kad būtų galima pasikelti nuo Vytauto Didžiojo tilto į Aleksoto aukštumą, kur statomas Fizikos ir Chemijos institutas, Miesto valdyba yra įrengusi gana tvirtus ir monumentalius laiptus, kurie kaip esamieji prieš Vytauto Didžiojo tiltą pavadinti Vytauto Didžiojo laiptais.“ Bet jau po 5 metų, įrengus Aleksoto funikulierių, šių laiptų svarba gerokai sumenko. Lipam žemyn, o atgal jau važiuojam funikulierium, visai, beje, nepigiai – 1,20EUR suaugusiam ir 0,50EUR dukrai. Bet smagu 😊

S.Dariaus ir S.Girėno g. laiptus surandam, gatvei jau besirangant Marvelės upės šlaitais. Kas ir ko jais vaikšto – nežinia, mat tiek laiptų viršuje, tiek apačioje – vien privatūs namai, visi juk “mašinuoti”. Tiesa, prie Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos yra autobusų stotelė, gal laiptais kas ir ateina…

Jau susiruošę skubėt tolyn, žemėlapiuose aptinkam praleidę Sietyno gatvės laiptus. Sukam atgalios, juk netoli. Prabangus čia rajonas, patikėkit… Ir kai visai visai atsiremiam į šlaitą, dar tenka klausti – kur laiptai? Pasirodo, visai šalia 😊 Pailsusi raudoniu išmuštais žandais Reda tvirtina, kad čia – tiksliai tiksliai 290 pakopų. Tebūnie tiek, netikrinsim ir patikėsim, mat Marvelės gatvę apačioje ji pasiekia viena, mes pasitaupom ir dairomės nuo viršaus.

Vingis, dar vienas, trečias, ketvirtas… Leisdamiesi žemyn, paskui jau kildami į kalną, atriedam iki Marvelės kaskadų laiptų. Čia susiginčijam, kuriuos laiptus fotografuoti – juk yra ir senieji upės kaskadų laiptai, ir 2012 metais įrengti betoniniai nusileisti į slėnį. Užsispyrusi Reda paieško, gal kur pasroviui slepiasi dar vieni, bet ne, nieko daugiau. Įamžinam viską, kad būtų tikrai tikrai 😊

Desertui – senoji Kauno obelis. Vis ruošiausi pamatyt, kol medis gyvas, tai šiandien – puiki proga, mes visai netolies. Įspūdingas 8 metrų medis auga privačiame sklype, Senosios Obels g. 18, bet vyriškis kieme maloniai linkteli ir pakviečia arčiau. Tikrai yra į ką pažiūrėti, patikėkit. Bet ir paskubėkit, jei norit pamatyt maždaug 360 vasarų suskaičiavusią obelį. 

Dar gausiai žaliuojantis medis sunkiai bestovi, išvargintas ligų, bene trijų metrų skersmens kamiene – baisinio dydžio drevė, net Elena Marija telpa 😊 Obuolių nematyt… Ramu, vos ne kaimas, gatvelės žvyre laisvai čiupsenasi vištos, antys. Čia kitoks - nepažintas, nematytas, bet artimas ir jaukus Kaunas.

Keliavome 2022-09-17.