Sugrįžimas

Alytaus Kurortas. Taip, taip, yra toks miesto rajonas, nors lygiai prieš 90 metų Alytus turėjo ir oficialų kurortinio miesto statusą. Čia, aukštų pušų paunksnėje, gyvenau nuo pirmųjų savo dienų. Namas, kurio mažame kambarėlyje pirmąkart nusišypsojau Tėvams, deja, nebeišliko. Tačiau kitas, kuriame glaudėmės iki 1973-ųjų žiemos, tebestovi beveik nepasikeitęs. Anuomet buvo M. Melnikaitės gatvė, dabar – Lelijų. Net kalniukas išvažiuoti iš kiemo - toks pat, prisimenu, tada iš sunkvežimio byrėjo malkos, Tėvas vis išlipdavo surinkti... 50 metų praėjo...

V. Krėvės gatvėje, visai priešais bendraklasės Loretos namus, pasirodo, gyveno R. Kalantos šeima. Tuomet nieko nežinojom, nerūpėjo, galvose švilpė kiti vėjai. Dabar tik pastoviu visiškoje tyloje...

Siaura asfalto juostele atriedu į Dainų slėnį, iki Baltosios Rožės tilto. Kadaise, kai buvau šveplas vyrukas trumpais šortukais, su Tėvais čia valgydavom šašlykus, buvo superpopuliari vasaros kavinė. Prisiminu medines grindis, užuovėją iš liaunų beržų kamienų ir mažą save, lakstantį tarp stalų 😊 Liko tik senos nuotraukos...

Laiptais ant tilto lipu lėtai. Pradžioje dar mėgaujuosi, kuo aukščiau – tuo sunkiau, net stoju kveptelti... 1986-aisiais čia sutikom aušrą, visa klasė, po išleistuvių. Tilto, tuomet, tiesa nebuvo, tik senojo atramų likučiai, jas matau ir šiandien. Atsimenu, kažką dainavom, džiaugėmės, šypsojomės gyvenimui. Net vardus prisimenu, kai kurie jų liko visam gyvenimui... Va, tik nupėdinom gyvenimo keliais kas sau...

Meilė ant tilto matuojama... metrais 😊 Nunešei savo meilės objektą 40 metrų – Tavo meilė vienokia 😊 Nunešei dar – jau kitokia 😊 Ir taip – iki galo, iki pasiaukojamos meilės ribos, visus 240 metrų... Gerai, kad šiandien aš čia vienas, o tai tempčiau savo meilę trūkčiodamas... :D Beje, jei kas nežinot, šis tiltas – antras pagal aukštį Lietuvoje po Lyduvėnų, tik pastaruoju vaikščiot negalima. Baltoji rožė graži ir iš apačios, prisimenu, plaukiam sau su bičiuliu Imantu, grožimės vaizdais saulėje, o mums mojuoja romantiškos dzūkaitės nuo tilto, vos nevirsdamos per turėklus... 😊

Smagu sugrįžti.

Paliesti.

Pajausti.

Prisiminti.

Kiek daug vandens...

Ne kasdien lūžta užtvankų šliuzai, tikrai ne kasdien... Todėl iš karto po darbų sukruntam – reikia varyt. Gal Panevėžys ir tolokai, tai bent potvynio pažiūrėt, juk žadėjo, kad vanduo pakils net iki 4  metrų, smalsu...

Nuo greitkelio nusukam posūkyje į Babtyno dvarą, ten buvę. Šiandien visas dėmesys – potvyniui, todėl ieškom patogesnės vietelės prieiti arčiau. Vareikonys – kaip tik, takeliui nusileidžiam visai prie Nevėžio.

Vanduo raibuliuoja sukūriais, srovė galinga lyg pavasarį, plukdo žoles, kažkokias pakeliui pavogtas lentas, net pasimetusį kibirą. Joooo, įspūdinga... Beje, šioje vietoje maps‘o žemėlapiuose Nevėžis maišomas su Kiaunupiu, nepasiklyskit 😊

Pakeliui – Panevėžiukas. Kaimelio bažnyčią jau lankėm anksčiau, o štai kiek tolėliau nuo kelio esantį dvarą pražiopsojom, sukam šiandien. Viskas gerai, asfaltuota gatvele atriedam iki durų, tik tuoj pat prisistato kažkokie rūstūs vietiniai, sako, čia privati teritorija, nelabai galima. Smailinam liežuvius, pasakojam, kas tokie, ko ieškom, kaip mus ir mūsų keliones rasti internete 😊 Atlėgsta, net parodo, kaip visai visai prie Nevėžio privažiuot. O dvarui liūdna...

Istoriją menąs nuo XVI amžiaus, matyt, ją tuoj tuoj ir užbaigs, ką jau čia remontuot. Kaminukai raudonų čerpių stoge, tiesa, gražūs, bet ar ilgam... Dvaras tarsi mozaika - iš trijų skirtingų dalių, raudonų plytų ir baltu tinku dengtus fligelius sieja medinė dalis. Pažvelgiu pro apmusijusį stiklą – nykuma, net grindų nėra, matyt, ir nebus... Nors... Kažkodėl norisi tikėti stebuklu...Upės srovėje iš tolo pamatom didelį rąstą, dydžiu lyg senas krokodilas. Potvynis...

Josvainiuose sukam prie Šušvės kabančio tilto, čia puiki vieta aštresnių pojūčių mėgėjams. Srovė – lyg kalnų upėje, pats tiltas išlinkęs kaip seno arklio nugara, nors dviratį pristabdęs kaimietis pasakoja, kad po karo tiltą ir motociklu įveikdavęs. Trosai atrodo visai nepatikimai, o anas atsisveikina, apžergia ratus ir lyg cirko akrobatas – tik švyyyyst į aną pusę. Stovim išsižioję :D 

Kaimo kapinaitėse – trys koplyčios, tiesa, dvi jų – laidojimo mauzoliejai, o didžioji, pasidabinusi gandralizdžio kupeta, skirta melstis. Užrakinta. Pavardės antkapiuose – lenkiškai, lietuviškai, net rusiškai, mirtis sulygina nesirinkdama.

Kėdainiai. Stojam prie naujojo pėsčiųjų tilto per Nevėžį. Ne iš karto susigaudom, dešiniajame krante pamatę Žemaitijos herbą – kodėl? Taigi, pasirodo, tiltas tarsi sujungia Lietuvos regionius, todėl ant kairiojo kranto pilono pakabintas Aukštaitijos herbas, ant dešiniojo − Žemaitijos. Va kaip. Dešiniajame krante dar pakabimtas ir bronzinis bareljefas su 1831 metų sukilimo Kėdainių mūšio scena. Kelias minutes pasivaikščioję senamiesčio grindiniu, grįžtam. Krantinė tarsi prasmenga į vandenį, žymos tilto atramoje rodo maždaug 2,80m. vandens lygį, tik nežinom, kiek būna įprastą vasaros dieną. Balsu svarstom – gal gerokai mažiau, jei jau priekrantės suolai po vandeniu. Gerokai gerokai mažiau 😊

Tiek apie vandenį. Nevėžis pakeliui namo dar vis blyksteli tarp medžių, lyg norėdamas dar ir dar priminti apie save. Tolstam... Tik greitkelis vėl priverčia susikaupti – nors jau visai vakarop, jis niekada nemiega. Grįžtam namo...