Kiek daug vandens...

Ne kasdien lūžta užtvankų šliuzai, tikrai ne kasdien... Todėl iš karto po darbų sukruntam – reikia varyt. Gal Panevėžys ir tolokai, tai bent potvynio pažiūrėt, juk žadėjo, kad vanduo pakils net iki 4  metrų, smalsu...

Nuo greitkelio nusukam posūkyje į Babtyno dvarą, ten buvę. Šiandien visas dėmesys – potvyniui, todėl ieškom patogesnės vietelės prieiti arčiau. Vareikonys – kaip tik, takeliui nusileidžiam visai prie Nevėžio.

Vanduo raibuliuoja sukūriais, srovė galinga lyg pavasarį, plukdo žoles, kažkokias pakeliui pavogtas lentas, net pasimetusį kibirą. Joooo, įspūdinga... Beje, šioje vietoje maps‘o žemėlapiuose Nevėžis maišomas su Kiaunupiu, nepasiklyskit 😊

Pakeliui – Panevėžiukas. Kaimelio bažnyčią jau lankėm anksčiau, o štai kiek tolėliau nuo kelio esantį dvarą pražiopsojom, sukam šiandien. Viskas gerai, asfaltuota gatvele atriedam iki durų, tik tuoj pat prisistato kažkokie rūstūs vietiniai, sako, čia privati teritorija, nelabai galima. Smailinam liežuvius, pasakojam, kas tokie, ko ieškom, kaip mus ir mūsų keliones rasti internete 😊 Atlėgsta, net parodo, kaip visai visai prie Nevėžio privažiuot. O dvarui liūdna...

Istoriją menąs nuo XVI amžiaus, matyt, ją tuoj tuoj ir užbaigs, ką jau čia remontuot. Kaminukai raudonų čerpių stoge, tiesa, gražūs, bet ar ilgam... Dvaras tarsi mozaika - iš trijų skirtingų dalių, raudonų plytų ir baltu tinku dengtus fligelius sieja medinė dalis. Pažvelgiu pro apmusijusį stiklą – nykuma, net grindų nėra, matyt, ir nebus... Nors... Kažkodėl norisi tikėti stebuklu...Upės srovėje iš tolo pamatom didelį rąstą, dydžiu lyg senas krokodilas. Potvynis...

Josvainiuose sukam prie Šušvės kabančio tilto, čia puiki vieta aštresnių pojūčių mėgėjams. Srovė – lyg kalnų upėje, pats tiltas išlinkęs kaip seno arklio nugara, nors dviratį pristabdęs kaimietis pasakoja, kad po karo tiltą ir motociklu įveikdavęs. Trosai atrodo visai nepatikimai, o anas atsisveikina, apžergia ratus ir lyg cirko akrobatas – tik švyyyyst į aną pusę. Stovim išsižioję :D 

Kaimo kapinaitėse – trys koplyčios, tiesa, dvi jų – laidojimo mauzoliejai, o didžioji, pasidabinusi gandralizdžio kupeta, skirta melstis. Užrakinta. Pavardės antkapiuose – lenkiškai, lietuviškai, net rusiškai, mirtis sulygina nesirinkdama.

Kėdainiai. Stojam prie naujojo pėsčiųjų tilto per Nevėžį. Ne iš karto susigaudom, dešiniajame krante pamatę Žemaitijos herbą – kodėl? Taigi, pasirodo, tiltas tarsi sujungia Lietuvos regionius, todėl ant kairiojo kranto pilono pakabintas Aukštaitijos herbas, ant dešiniojo − Žemaitijos. Va kaip. Dešiniajame krante dar pakabimtas ir bronzinis bareljefas su 1831 metų sukilimo Kėdainių mūšio scena. Kelias minutes pasivaikščioję senamiesčio grindiniu, grįžtam. Krantinė tarsi prasmenga į vandenį, žymos tilto atramoje rodo maždaug 2,80m. vandens lygį, tik nežinom, kiek būna įprastą vasaros dieną. Balsu svarstom – gal gerokai mažiau, jei jau priekrantės suolai po vandeniu. Gerokai gerokai mažiau 😊

Tiek apie vandenį. Nevėžis pakeliui namo dar vis blyksteli tarp medžių, lyg norėdamas dar ir dar priminti apie save. Tolstam... Tik greitkelis vėl priverčia susikaupti – nors jau visai vakarop, jis niekada nemiega. Grįžtam namo...