Atostogų - ne tiesiausiu keliu

 „Kelionių istorijos“ tęsiasi. Vairuoju pajūrio link, ir visas ekipažas iš apmaudo kramtom lūpas – juodą debesį keičia dar juodesnis, silpną lietutį – beveik audra, ir taip – beveik iki posūkio link Kretingos.

Jokūbavo pavadinimą XVII a. sugalvojo  Žemaičių kunigaikštystės pakamaris Jokūbas Nagurskis, Mišučių dvaro palivarką pavadinęs savo vardu. Bažnyčia savo istoriją skaičiuoja nuo 1789-ųjų, o šioji pastatyta tik 1996-aisiais, nors įrašas virš durų skelbia dar kitą datą – „2000“. Nesupaisysi... Kaimo gale – jaukus parkas ir paminklas Lietuvos Respublikos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, valdžiusiam dvarą tarpukariu, dar išlikęs dvaro ūkinis pastatas ir alėja.

Kretingoje stojam pačiame centre, prie Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios, seniausios Žemaitijoje. Bažnyčia ir šalia esantis bernardinų vienuolynas pastatyti 1617 m. Žemaičių seniūno ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Chodkevičiaus iniciatyva. Labai labai norėjau pamatyti seniausias Lietuvoje bažnyčios duris, kurioms – apie 400 metų. Viskas puiku – bažnyčia atvira, duris galima ne tik apžiūrėti ir paliesti, bet ir pajausti jų svorį užveriant 😊 Prieš akis – didžiausias medinis altorius Lietuvoje, net 8x16 m., nė gabalėlio akmens ar betono, papuoštas 21 skulptūra. Vargonai – irgi seniausi Lietuvoje… Štai tiek trumpos istorijos. 

Tiesa, griovoje už bažnyčios, prie tvenkinio, dar yra 1933-aisiais pastatytas Lurdas, bet prie jo nebeeinam, pažiūrim tik nuo šaligatvio. Kapinės toje pat Vytauto gatvėje – lyg iš dviejų dalių, abipus gatvės. Dešinėje – 1893 metais grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, visa eilė kunigų ir vienuolių kapų. Kairėje – net dvi koplyčios, šv. Jurgio ir Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos, dar žinomo Tėvo Ambrozijaus vardu, kapo koplyčia. O kai žiede suksite prie jūros, būtinai pastebėsite 12 metrų aukščio matinio stiklo kryžių. Jau dieną verčia stabtelėti, o tamsoje šviečia ryškia šviesa, tarsi pasitikdamas ir išlydėdamas keliaujančius… Žodžiu, pasidairyt yra į ką…

Vydmantai, Lazdininkų koplyčia, Prezidento Tėvo vėjo malūnas, ir tuoj tuoj – Darbėnai, į kurių centrą, lyg siūlai į kamuolį, subėga apylinkių keliukai, net miestelio herbas panašus… Kol nelyja, apeinam nedidelį ratą. Miestelio aikšėje telpa visa istorija - paminklas Nepriklausomybės 10-mečiui, kokių pilna visoje Lietuvoje, kiek tolėliau - vienuoliui Petrui Perkumui, visai prieš šventoriaus vartus – išnykusiems apylinkių kaimams… Vieno iš namų fasade skaičiai – “1909”. Pajūrio provincija visomis prasmėmis.

Laukžemė – Lietuvos pakraštys, nuo čia iki Latvijos sienos – tik per žvilgsnį. Miestelio centre nė gyvos dvasios, visa gyvybė - dvi mažos mergytės su paspirtukais. Apeinam bažnyčią su varpine, blyški melsva sienų spalva tikrai neatrodo viliojančiai. Drėgna, todėl dvigubai nemalonu… 

Už trumputės liepų alėjos – Laukžemės dvaro didybės trupiniai. Gražaus būta, deja… Net artintis dėl byrančių sienų jau kiek baugoka, o vidun lįsti – ir visai baisu. “…duodamas” – skelbia iškaba, suprask – “parduodamas”, bet, matydamas dvaro būklę, netikiu pardavėjo sėkme… Istorija susikrovė lagaminus ir išėjo neatsigręždama…

Miškais Būtingės link kratomės iki nepadorumo bjauriais keliukais, taškydami glitų purvą. Kelias prie jūros, deja, gali būti ir toks, bet mes juk neieškome lengvų kelių, ir kai ratai užsiropščia ant išsvajoto asfalto juostos, net atsidūstam, koks jis mielas 😉 Deja, palaima tetrunka vos vos, tuoj už braliukų sienos – posūkis į Papę, ir vėl – beveik arimu…

Kaip sakė kažkoks žymus poetas – “O, jūra, jūra…”, ir jis buvo teisus - čia tik jūra, vėjas ir smėlis 😊 Ai, tiesa, - dar ir pagaliau iš po debesų šydo išlindusi saulė, lyg pati besidžiaugianti, kad beprotiškai užtrukęs lietus pagaliau baigėsi.

Mūsų vasara…