Sostinės automobilių mėsmalėj pakliuvę į pačią tirštumą, abu su Reda beveik vienu balsu tariam nuosprendį – „niekada nenorėtume“. Net atsikvepiam lengviau, gatvių labirintais ištrūkę kiek toliau už vakarinio miesto aplinkkelio, čia jau daugiau žalumos, žvilgsnis nesibaigia ties mūro siena... Ieškom Gudelių piliakalnio. Stojam smėlyje, viena automobilio puse vos vos ant žolės, visai kaip kaime. Piliakalnis – čia pat, tik per nešienautą pievą. Čia toks Vilnius 😊 Mes pirmąkart – šešiese, Baika su mumis, nešam glėbyj, bet veržiasi iš rankų, lyg žinodama, kur ir ko 😊 Šlaitas status, kopiam zigzagais, kabindamiesi už lazdynų rykščių, sunku, atpratom 😊 Piliakalnis tikrai didelis, krūmokšniais apžėlusių šlaitų akimis net neaprėpt, nežinia, kur prasideda ir baigiasi. Anoj, šiaurinėj pusėj čiurlena Sudervėlė. Trumpa fotosesija su šeimos vėliava, ir keberiojamės žemyn, dar vienas aplankytas Lietuvos piliakalnis – į kolekciją. Geras jausmas...
Vėl
plaukiam Vilniaus gyslomis, nuobodu, gaila laiko, karšta... Navigacija guodžia
– „liko mažiau, dar mažiau, visai mažai“, ir pagaliau – „Jūs pasiekėte savo
kelionės tikslą“ 😊 Tas tikslas – Pilaitės piliakalnis. Į viršų kopiam visai
padoriai, pramintu taku, lyg miestelėnai 😊 Kur pats piliakalnio centras, sunku ir suvokti,
nesibaigiančioje ties horizontu aikštelėje burzgia technika, riogso akmenų
krūvos – bus kažkas gražaus, bet tikrai dar ne tuoj. Užmatau net kelis smėlio
sijotuvus, tokius primityvius, tai ir svarstau – gal archeologų, statybininkai
dabar taip nedirba... Čia, atrodo, XVI amžiuje stovėjo kryžiuočių menama
Visvaldės pilis... Šeima susėda ant suoliuko, papuošto trisplave juostele,
nusprendžiam esą pačiam centre 😊 Antras piliakalnis šiandien.
O tuoj už piliakalnio – Pilaitės dvaras ir malūnas, pradedam nuo jo. Netikėčiau, jei nematyčiau – Vilniaus viduryj stovi tikrų tikriausias 16 metrų aukščio vėjo malūnas! Tiesa, atsirado jis čia tik 2003-aisiais, kai archeologas Zenonas Baubonis nutarė išgelbėti nuo pražūties ir sunykimo Šakių rajono Liepaloto kaime stovintį malūną. Tokie likimo vingiai – 80 metų Liepalote ir jau 19 metų – Vilniuje 😊
Dabar malūne ir aplink jį – duonos kepimo ir kitokių edukacijų erdvė, senovinės technikos ekspozicija, po kurią galima laisvai ir labai smagiai pasivaikščioti. Žodžiu, senas jaukus kaimas Vilniuje 😊
O dvaras... Nedaug jo likę – vandens malūnas, oficina, rūsiai, pagalbiniai pastatai. Prabangos trupiniai seniai išbarstyti, privatizuoti arba virtę socialiniais butais, iš langų sklinda nerišli rusų kalba, virvės nukabinėtos papilkėjusiais nuo laiko skalbiniais... Pasivaikštom pro tvenkinį iki pirties, kur prasideda „privati valda“... Kažkas kažką kuria, reiškia, viltis gyva...
Tiek istorijos. Kartais manęs klausia, kodėl nerašau tikslių adresų, koordinačių ar nuorodų... Viską galima rasti, žemė juk apvali, už kampo nepaslėpsi 😊 Ieškokite, būkite žingeidūs ir atkaklūs. Rasti, pamatyti, patirti – kas gali būti smagiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą