Kol dar į kalną mano kelias...

 Vėlyvą sekmadienio popietę, kai darbai nudirbti, ir, rodos, jau niekur niekur nereikia skubėti, abu su Reda netikėtai aptinkam vienodai galvojantys – kur čia pametus galvą nulėkti :)

Ir staigiai suplanavę maršrutą, vaikams paskelbiam skubų pasiruošimą – vaaaaarom!Jieznas, Birštonas, Prienai – čia maišyta išmaišyta, net nestabtelim, lekiam link Šilavoto. Ten būta, ir bažnyčia apžiūrėta, ir davatkynas, ir piliakalnis, betgi nenuoramos istorikai pernai visai šalia atrado dar vieną piliakalnį, reiškia, mums REIKIA. Aišku, nuorodų nesitikim, tad vieną kartą tenka užsukt pas vietinius paklausti. O piliakalnis, pasirodo, visai čia pat, šalia kaimo, brūzgynuose, buvusios kirtimų biržės ribose. Va taip – traktoriais ir benzopjūklais per istoriją... Nusifotografuojam radę šviesesnę proskyną, o daugiau čia dairytis ir ieškoti paslapčių neverta.

Šilavoto bažnyčia

Keliasdešimt kilometrų nesibaigiančiam mašinų sraute varo į neviltį, ir mes trumpam stabtelim prie Balbieriškio atodangos. Gražus tas mūsų Nemunas, kiek į jį bežiūrėtum... Net eilėj kiek pastovim, kad galėtume įsiamžinti.

O paskui, kiek tolėliau, jau sukam kaimo keliukais. Čia dar vienas pernai atrastas piliakalnis – Dubių. Tiesa, tokiu pačiu pavadinimu piliakalnis yra Jonavos rajone, buvom ant jo pernai. Anas ir gražesnis, sutvarkytas, o čia – maža kalvelė dilgėlynuose šalia Nemuno. Gal jo būta gerokai didesnio, matyt, Nemunas nuplovė... Bet jis yra.

„Opelis“ braška visais savo metaliniais kaulais, ir mes vieškeliukų gyslom lekiam toliau, ieškot dar vieno – Margaravos II-ojo piliakalnio. Pirmąjį lankėm pernai, o šitą istorikai irgi įvardijo tik pernai. Atrodė, teks gerą gabalą eit lauku, bet geltonuojančiom ražienom nuburzgiam iki pat pat piliakalnio, telieka įveikti ploną krūmų šydą. Ai, dar kiškį kiek pasivaikom, bet argi trečiu bėgiu jį pavysi... Va šitas didelis, platus, šlaitai statūs, galu į Nemuną. Gerą vietą senoliai kažkada išsirinko :)

Pačiam smaigalyj – lapių ar dar kaži kokių žvėriukų urvai, matosi, naudojami, visa sistema šlaituose. Matyt, žmogus čia retai užklysta, ramu.

Netikėtai užsidegus kuro lemputei, pasidaro kiek neramu, bet sukam ne degalinės ieškoti, o į priešingą pusę, link Punios šilo. Čia dar viena pernykštė istorikų dovana – Panemuninkų (Bundorių) piliakalnis. Mes ir pernai čia buvom, tąsyk visai neturėjom koordinačių, šiemet turim tik „maždaug“... Keliukas baigiasi neišvaizdžioj kaimo sodybėlėj, čia mus pasitinka būrys piktų mopsų ir nelabai mūsų atvykimu apsidžiaugusi šeimininkė. Bandom ieškot į kairę – veltui, tik skardžiai ir brūzgynai, į dešinę – vėl panašiai... Ne, ir šiemet nieko nebus. Dar kiek pasikalbam su šeimininke, randam bendrų pažįstamų (aš juk dzūkas, o buvusių dzūkų nebūna, ir jos širdis suminkštėja – net pažada pati pasidomėti piliakalniu ir mums paskambinti. Taigi, kažkada bandysim dar kartą :)

Gal trečias kartas nemeluos...

Šaunam į kitą pusę nuo Alytaus, link Simno. Čia irgi pernai pravažiavom, daug ką matėm, bet Arminų piliakalnį tuomet pasiekėm visai tamsoje, ir į mišką nelindom. Kairėje lieka dar 1936 metais pastatyta Kurnėnų mokykla. Ją kaimui padovanojo į Ameriką emigravęs ir ten praturtėjęs Laurynas Radziukynas. Va, koks geras pavyzdys dabartiniams emigrantams... Prie piliakalnio atlekiam net uždusę, įveikę gilią rėvą, jau pasišviesdami telefonų žibintuvėliais. Jis baisiai didelis, viršūnė – nežinia kur, tai ir neieškom, tokioj prieblandoj jau kiek ir nejauku... Nuorodos ir čia nėra. Niekam nereikia?...

Alytų pasiekiam visai tamsoje. Gimnazija, kurioje mokiausi, parkas, gatvės, kuriomis kasdien praeidavau... Reda pamato bepūškuojantį ežiuką, tai visi pulku subėgam paglostyti. Švelnutis toks, net nosytės neslepia :)

Dzūkų baikeriai dar parodo, kur šviečiantis fontanas, atrodo, jis ir nušvinta tik mums sustojus. Anksčiau čia buvo Gegužės I-osios aikštė, stovėjo komunisto J.Vito bareljefas, dabar viskas kitaip, gražu...

Dar užbėgu prie šv. Angelų Sargų bažnyčios. Čia šventoriuje palaidotas A.Juozapavičius – pirmas Lietuvos karininkas, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Prisimenat jo žodžius? „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė...“

Butrimonių fontanas šį kartą mus jau pasitinka visomis spalvomis. Gražu, tikrai gražu... Vandens ir šviesų siautulys tarsi užburia, norisi žiūrėti ir žiūrėti... Ir net paliesti galima... Užtrunkam, bet laiko jau neskaičiuojam, tiesiog gera būti...

Kelias namo. Tamsoje kai kur tarsi naktinius monstrus dar sutinkam visais prožektoriais plieskiančius kombainus, dirba, skuba...

Beveik septynios valandos kelyje, pustrečio šimto kilometrų ir keturi įveikti piliakalniai prie anų 212...

Dukros miega. Tuoj vidurnaktis.

Laikas niekada neateis. Jis ateina ir praeina... O mes gaudom akimirkas...

Tarp Lietuvos ir tarp dangaus aukšto...

 Pusantros dienos, beveik puspenkto šimto nuvažiuotų kilometrų. Dzūkija, Lenkija, Suvalkija... Kelionės idėja užgimė visai patiems sau netikėtai, pamąstėm, pasitarėm, paieškojom pigesnės nakvynės, tiesiog per valandą susirinkom daiktus, ir – į kelią. Šie metai mums apskritai kažkokie kitokie, retai nutrūkstam nuo namų grandinės, todėl tokios akimirkos labai labai brangios...

Pirmas rimtas sustojimas – prie Metelių apžvalgos bokšto. Nedidelis jis, bet nuo viršaus puikiai atsiveria Dusios ir Metelio vandenys. Papėdėje stūkso kaži koks akmens obeliskas su V. Kernagio dainos „Baltas paukštis“ žodžiais. Atpažįstam... Automobilyje pasileidžiam dainą, su šiurpuliukais viduj, ir raliui tinkamu keliuku ralio tempu judam tolyn :)

Ai, dar stabtelim prie ąžuolų dvynių ir, kiek tolėliau, prie Akuočių dvaro senųjų kapinių, ne kas ten ir likę.... Seirijuose tik pasidairom, žinau, kad iš čia kilę du mano kurso draugai, Hansas ir Bydžo (čia pravardės :) )

Kažkur čia gyvena ir mano pusserė Vilma. O gal nebegyvena, tiek laiko praėjo... Seirijų simbolis – vėžlys, jų čia pilnas miestelis, bent jau centre, tik spėk dairytis.

Lazdijų Šv. Onos bažnyčia

Kiek tolėliau pariedėję plentu link Lazdijų, paskui truputį kaimo keliuku, visai nesunkiai randam Paliūnų piliakalnį. Nežinau, nei jis gražus, nei įdomus... Užskaitom.

Paliūnų piliakalnis

Antras šiandien, Kuklių piliakalnis, pasirodė labai jau panašus į pirmąjį. Matosi iš tolo, prie kelio, ieškoti ir vargti nereikia. Papėdėje netikėtai aptikau besivoliojantį kaži kokį keistą akmenį su dviem įdubimais, parsivežėm, reiks kam nors parodyti... O gal kas netikėto?...

Seinai. Gražus ir jaukus lietuviškai lenkiškas miestelis. Vis pravažiuodavau, nebūdavo laiko, o šiandien sustojam prie Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos. Tikrai puošni. Na, visą aprašymą galima rasti internete, o dar geriau – patiems pamatyti... Surandam kunigo A. Baranausko antkapinę plokštę, ji vienoje iš šoninių bazilikos kriptų, šalia šv. Mergelės Marijos skulptūros. Šalia bazilikos – didingas rausvo granito paminklas A.Baranauskui.

Vygrių kamaldulių vienuolyno kompleksą pralekiam palikdami kitam kartui, reikia ieškot nakvynės. Kaina atitinka kokybę, tiksliau, jos nebuvimą – 200 zlotų visai šeimai. Na, ne prabangos ieškojom, nesiskundžiam :)

Antrą dieną pradedam vandens parku. Smagu, mums malonumų per akis, dukros irgi patenkintos. Kaina už 2 val. – 80 zlotų, tokios Lietuvoje nėra net su žiburiu. Ir žmonių ryte nedaug, tikrai laikas poilsiui...

Prisimenat „Lioleką ir Boleką“ „Komisarą Reksą“, juk visi su jais užaugom? Tai va – Suvalkuose, T. Kosciuškos gatvėje užaugo jų autorius Jehoslawas Marszalka...

O kai važiuosit namo, būtinai sustokit pietų Šypliškiuose. Mums skanu. Ir gal kokie užkalniai sumaltų čia viską iki pamatų, mums tinka ir patinka. Visada čia.

Lietuva. Pakeliui – Kampinių piliakalnis, atrodo, visai šalia kelio, bet bristi iki jo gerą gabalą reikia per nupjautų pupų lauką. Stagarai bene pusmetriniai, merginų kojos subraižytos iki kraujo... Kartais taip būna... O piliakalnio būta didelio, tik dabar jis nuniokotas arimų ir melioracijos. Žmogaus...

Kampinių piliakalnis

Skardupiai. Čia aš jau buvęs, šeima – ne. Kukli, bet labai simpatiška bažnytėlė – vienintelė Lietuvoje, pašventinta pirmosios sovietų okupacijos metu. Šalia – jaukus parkas, kryžius ir atminimo lenta Tauro apygardos partizanams. Tylu.

Skardupiai

Ieškosim Meškučių. Čia tokie du piliakalniai Marijampolėje, jau miesto ribose, keliukais vingu-vingu. Tiesiog pamatėm internete, kad yra, ir nutarėm, kad reikia :)

Nuoroda – tik prie vieno, kitas – nugriuvusiu į Šešupę šlaitu, matyt, buvęs gerokai didingesnis. Pakeliui paragaujam dar neprinokusių suvalkietiškų obuolių, jų čia visa pakelė... Taigi, dar du į kolekciją.

Ir dar užsukam į Marijampolės kapines... Ieškoti Juozo Brazio, mano senelio kapo... Nežinau, kiek metų nebūta, nerandam, ir taip viduj suspaudžia... Grįšiu. Tikrai tikrai.

Namo, lietumi namo... Bene smagiausia, kad visai atitrūkom nuo rūpesčių, ir kad ryt dar tik penktadienis, mes suprantam tik per pietus :)

O surastų ir įveiktų piliakalnių kolekcijoje – jau 212...