Kol dar į kalną mano kelias...

 Vėlyvą sekmadienio popietę, kai darbai nudirbti, ir, rodos, jau niekur niekur nereikia skubėti, abu su Reda netikėtai aptinkam vienodai galvojantys – kur čia pametus galvą nulėkti :)

Ir staigiai suplanavę maršrutą, vaikams paskelbiam skubų pasiruošimą – vaaaaarom!Jieznas, Birštonas, Prienai – čia maišyta išmaišyta, net nestabtelim, lekiam link Šilavoto. Ten būta, ir bažnyčia apžiūrėta, ir davatkynas, ir piliakalnis, betgi nenuoramos istorikai pernai visai šalia atrado dar vieną piliakalnį, reiškia, mums REIKIA. Aišku, nuorodų nesitikim, tad vieną kartą tenka užsukt pas vietinius paklausti. O piliakalnis, pasirodo, visai čia pat, šalia kaimo, brūzgynuose, buvusios kirtimų biržės ribose. Va taip – traktoriais ir benzopjūklais per istoriją... Nusifotografuojam radę šviesesnę proskyną, o daugiau čia dairytis ir ieškoti paslapčių neverta.

Šilavoto bažnyčia

Keliasdešimt kilometrų nesibaigiančiam mašinų sraute varo į neviltį, ir mes trumpam stabtelim prie Balbieriškio atodangos. Gražus tas mūsų Nemunas, kiek į jį bežiūrėtum... Net eilėj kiek pastovim, kad galėtume įsiamžinti.

O paskui, kiek tolėliau, jau sukam kaimo keliukais. Čia dar vienas pernai atrastas piliakalnis – Dubių. Tiesa, tokiu pačiu pavadinimu piliakalnis yra Jonavos rajone, buvom ant jo pernai. Anas ir gražesnis, sutvarkytas, o čia – maža kalvelė dilgėlynuose šalia Nemuno. Gal jo būta gerokai didesnio, matyt, Nemunas nuplovė... Bet jis yra.

„Opelis“ braška visais savo metaliniais kaulais, ir mes vieškeliukų gyslom lekiam toliau, ieškot dar vieno – Margaravos II-ojo piliakalnio. Pirmąjį lankėm pernai, o šitą istorikai irgi įvardijo tik pernai. Atrodė, teks gerą gabalą eit lauku, bet geltonuojančiom ražienom nuburzgiam iki pat pat piliakalnio, telieka įveikti ploną krūmų šydą. Ai, dar kiškį kiek pasivaikom, bet argi trečiu bėgiu jį pavysi... Va šitas didelis, platus, šlaitai statūs, galu į Nemuną. Gerą vietą senoliai kažkada išsirinko :)

Pačiam smaigalyj – lapių ar dar kaži kokių žvėriukų urvai, matosi, naudojami, visa sistema šlaituose. Matyt, žmogus čia retai užklysta, ramu.

Netikėtai užsidegus kuro lemputei, pasidaro kiek neramu, bet sukam ne degalinės ieškoti, o į priešingą pusę, link Punios šilo. Čia dar viena pernykštė istorikų dovana – Panemuninkų (Bundorių) piliakalnis. Mes ir pernai čia buvom, tąsyk visai neturėjom koordinačių, šiemet turim tik „maždaug“... Keliukas baigiasi neišvaizdžioj kaimo sodybėlėj, čia mus pasitinka būrys piktų mopsų ir nelabai mūsų atvykimu apsidžiaugusi šeimininkė. Bandom ieškot į kairę – veltui, tik skardžiai ir brūzgynai, į dešinę – vėl panašiai... Ne, ir šiemet nieko nebus. Dar kiek pasikalbam su šeimininke, randam bendrų pažįstamų (aš juk dzūkas, o buvusių dzūkų nebūna, ir jos širdis suminkštėja – net pažada pati pasidomėti piliakalniu ir mums paskambinti. Taigi, kažkada bandysim dar kartą :)

Gal trečias kartas nemeluos...

Šaunam į kitą pusę nuo Alytaus, link Simno. Čia irgi pernai pravažiavom, daug ką matėm, bet Arminų piliakalnį tuomet pasiekėm visai tamsoje, ir į mišką nelindom. Kairėje lieka dar 1936 metais pastatyta Kurnėnų mokykla. Ją kaimui padovanojo į Ameriką emigravęs ir ten praturtėjęs Laurynas Radziukynas. Va, koks geras pavyzdys dabartiniams emigrantams... Prie piliakalnio atlekiam net uždusę, įveikę gilią rėvą, jau pasišviesdami telefonų žibintuvėliais. Jis baisiai didelis, viršūnė – nežinia kur, tai ir neieškom, tokioj prieblandoj jau kiek ir nejauku... Nuorodos ir čia nėra. Niekam nereikia?...

Alytų pasiekiam visai tamsoje. Gimnazija, kurioje mokiausi, parkas, gatvės, kuriomis kasdien praeidavau... Reda pamato bepūškuojantį ežiuką, tai visi pulku subėgam paglostyti. Švelnutis toks, net nosytės neslepia :)

Dzūkų baikeriai dar parodo, kur šviečiantis fontanas, atrodo, jis ir nušvinta tik mums sustojus. Anksčiau čia buvo Gegužės I-osios aikštė, stovėjo komunisto J.Vito bareljefas, dabar viskas kitaip, gražu...

Dar užbėgu prie šv. Angelų Sargų bažnyčios. Čia šventoriuje palaidotas A.Juozapavičius – pirmas Lietuvos karininkas, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Prisimenat jo žodžius? „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė...“

Butrimonių fontanas šį kartą mus jau pasitinka visomis spalvomis. Gražu, tikrai gražu... Vandens ir šviesų siautulys tarsi užburia, norisi žiūrėti ir žiūrėti... Ir net paliesti galima... Užtrunkam, bet laiko jau neskaičiuojam, tiesiog gera būti...

Kelias namo. Tamsoje kai kur tarsi naktinius monstrus dar sutinkam visais prožektoriais plieskiančius kombainus, dirba, skuba...

Beveik septynios valandos kelyje, pustrečio šimto kilometrų ir keturi įveikti piliakalniai prie anų 212...

Dukros miega. Tuoj vidurnaktis.

Laikas niekada neateis. Jis ateina ir praeina... O mes gaudom akimirkas...