Prienų kraštas. Antras ratas.

 Ankstyvą šeštadienio rytą mes vėl pasukome link Prienų. Pasiruošę, kaip dera – striukės, guminiai batai, purškalai nuo visokių zyziančių ir tyliai kandančių. Pirmas tikslas – „grąžinti“ šeimos kolekcijai skolas, mat anąkart, pasirodo, neteisingai suradom du piliakalnius – Pelėšiškių ir Matiešonių. Dabar viskas tvarkoj, radom :) Pelėšiškių piliakalnis, pasirodo, kiek tolėliau, nei buvome anąkart, bet įspūdis toks pats nykus, nieko gero. Pašėrėm uodus, nusidilginom kojas, bet pirmą skolą grąžinom. 

Pelėšiškių piliakalnis

O Matiešonių – tikras gražuolis, su dailia nuoroda, prižiūrėtas, grybai abipus takelio – kaip garbės sargyboje. Dar šalia aptikom gražuolį Lietuvos vardo 1000-mečio ąžuolyną, matosi, prižiūrimas ir puoselėjamas. Viskas, neskolingi :)

Matiešonių piliakalnis

 Kai Birštonas ir Prienai lieka už nugarų, sukorę nuo namų virš 70 kilometrų, iš tolo pamatom Pašlavančio piliakalnį. Gražu čia, matosi, kad visai neseniai juo pasirūpinta – nušienautas, tvirti laiptai su turėklais veda iki pat viršūnės. Tiesa, piliakalnis kiek sudarkytas duobių, kurios liko jį XIX a. viduryje kasinėjant Plutiškių parapijos klebonui Kazakevičiui (buvo rasti 2 peiliai ir blauzdikaulis), tačiau vaizdai aplink – vienas puikumėlis, norisi būti ir dairytis, dairytis ir būti... 

Pašlavančio piliakalnis

Už kelių kilometrų, net neįsibėgėjus – Naujasodžio piliakalnis, vienu šonu parklupęs į bulvių lauką, kitu – pasislėpęs miškelyje. O jau grybų čia! Visi pulku rinkom į delnus, paskui – į glėbius, kiek tilpo :) 

Naujasodžio piliakalnis

Kitame Naujasodžio šone, pušyno šlaite tūno pasislėpęs Šilavoto davatkynas. Nuoroda veda pro užmirštą fermą, net nesitiki, kad visai šalia net nuo 1895 metų gyvavo neformalus moterų vienuolynas. Dabar dievobaimingų moterėlių jau nėra, pasimirė, o Šilavoto Davatkyną paveldėjo pirmosios vienuolės Marijonos Dabrišiūtės giminaičiai – Lincevičių šeima. Jie rūpinasi vietos išsaugojimu ir atgaivinimu. Nuo 2004 metų Davatkyne rengiami menininkų plenerai, „Poezijos pavasario“ renginiai, spektakliai, Lietuvos muziejų kelio, tarptautinės muziejų nakties renginiai, vietinės bendruomenės šventės. Klaidžiojant tarp trobelių, pro mažučius langelius galima pažvelgti į skurdžią vienuolių buitį. Takelis link Šilavoto bažnyčios palydi pakeleivius išraiškingais šventųjų drožiniais, tačiau automobiliu tenka sukti lankstą, tiesa, nedidelį.

 Šilavote sustojom prie bažnyčios, kurioje jaunimas su kunigu dėliojo paskutinius gėlių žiedus vestuvių ceremonijai. Dar pamindžiukavom, laukdami jaunosios (o kai kas – ir saldainių), bet nesulaukėm, kas žino, gal apsigalvojo :) Aikštelėje šalia bažnyčios stūkso toks neryškus paminklinis akmuo Šilavoto apylinkėse žuvusių Tauro apygardos partizanų atminimui, o daugiau nėra ką ir žiūrėti. 

Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Tauro apygardos partizanams atminti

Lengvai randam ir Klebiškio piliakalnį, visai kaimo pakraštyje. Vietinis šnekorius paporino, kad kažkada seniūno norėta tvarkyti, bet, matyt, baigėsi arba kantrybė, arba kadencija, taip ir stovi pievos galulauky, nei šioks, nei toks. O Jonas Basanavičius spėjo čia buvus Vaiguvos pilį... Tiesa, šalia užmatėm gražiai prižiūrimą koplytėlę, sako, dar kolūkio pirmininko leidimu pastatytą.

Klebiškio piliakalnis

Klebiškio koplyčia

Pirmąkart pamatėm paprastąjį skirpstą

Prienlaukio piliakalnis. Nėra ir čia ką žiūrėti – vienas šonas nuartas ir dirvonuoja, kitas – apaugęs medžiais... Jei ne navigacija, net neįtartume, tai ir neužtrunkam, juolab, automobilį palikom už ūkininko šlagbaumo, mažą ką, ieškok paskui...

Prienlaukio piliakalnis

 Būkit atsargūs - Pačiudiškių piliakalnį saugo stambus veislinis bulius, labai jau į mus šnairavo. Ir kai šūktelni „buliau, ei, buliau!“, iš karto atsisuka, kas žino, gal ankstesniame gyvenime jis buvo šuo :) O pats piliakalnis gerokai apardytas duobių, nelabai koks, nors pievų žalumoj iš tolo atrodo visai solidžiai. 

Užsukom ir į Čiudiškes, čia 1890 m. gimė Matas Šalčius (1890–1940), garsus prieškario Lietuvos keliautojas. M. Šalčius mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų ir, aišku, lietuvių kalbas. Jo gimtąją sodybą ir paminklą radom tik vietinių padedami, jokių nuorodų, bet tas atradimo jausmas tuo ir saldesnis. Ant namo – atminimo lenta, išlikę ūkinis pastatas, rūsys, sako, rūpintis sodyba kartais atvažiuoja giminaičiai net iš Šiaulių. 

Prie Išlaužo bažnyčios užkalbinom čia dirbančius marijampoliečius statybininkus, baisiai jau mandagūs ir šnekūs pasirodė. Dukros gavo po meduolį ir dar pabandė purkštuvu padirbėti, pirma patirtis visai smagi gavosi :) Kol šnekučiavomės, priėjo klebonas Miroslavas. Pasirodo – tikrų tikriausias lenkas, nuo Gdansko apylinkių. Pradėjęs čia dirbti sielų ganytoju, nemokėjo nė žodžio lietuviškai, o dabar jau plepa nenustodamas ir garsiai kvatodamas. Išlaužo bažnyčia pastatyta ant dvaro pamatų, netradicinės formos, su bokštu šone. Sienos verkia remonto, bet kunigas per daug nesiskundė, sakė, su Dievo pagalba sutvarkys. O bažnyčios viduje – kiek neįprasta ir šiurpoka fotografijų paroda apie lietuvių tremties vietas Sibire, vaikams net nerodėm, anksti dar... 

Anapus Išlaužo tvenkinių – Linksmakalnis. Čia dar 1944 m. įsikūrę rusų kariškiai buvusiame dvare įrengė radijo žvalgybos centrą, jame buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų ir juos slopinti. Vokiečių belaisviai 1944 – 1950 m. pastatė dabartinį seniūnijos raštinės pastatą, kareivines, Žaliosios gatvės namus, karininkų klubo pastatą, kurio dizainas (langai su arkomis) paimtas iš vienintelio po karo išlikusio dvaro raudonų plytų pastato – K. Gustaičio veislinių arklių arklidžių. Karo belaisviai buvo palaidoti netoliese, jų kapai rasti 2000 metais. Kariškių, nei anų, nei mūsiškių, jau nėra, šurmuliuoja vietos jaunimas. Garliavoje, kuri anksčiau vadinosi Godlewo (pagal vietos dvarininko pavardę), sustojame prie bažnyčios ir vėl pataikom į vestuvių ceremoniją. Daug ponų, ir visi tokie gražūs :) Beje, tas pats Godlevskis pastatė bažnyčias ir vietos katalikams, ir liuteronams, o žydams – sinagogą. Laikai pasikeitė, atgavusi nuosavybės teises, liuteronų bendruomenė bažnyčią tiesiog... pardavė.

Dabar sienos apkabintos pastolių, matyt, kažkas vėl ruošiasi įkurtuvėms. Tuoj už Garliavos, Kauno link – stilizuotas koplytstulpis, 1812 m. birželio 23 d. čia buvo įsikūręs Prancūzijos imperatoriaus Napoleono didžiosios armijos štabas, sustojom tik nufotografuoti atminčiai. 

Paskutinis sustojimas – jau Kaune, prie Marvelės kaskadų. Kaskados akmeninio tilto per upę prieigose pastatytos 1881 m. Istorinės slėnio nuotraukos byloja, kad slėnio krantus vokiečių okupacijos metais jungė lyninis tiltas, juo iš Ringaudų merginos eidavo į pasimatymus su vokiečių lakūnais, įsikūrusiais Kauno miesto teritorijoje. Čia ir vėl sutikom šurmuliuojantį vestuvininkų būrį :) Klegėjo pamergės, dangų vis perpjaudavo čia pat iš Aleksoto kylantys lėktuvai, nesigirdėjo net vandens čiurlenimo, o ir norinčių įsiamžinti – beveik eilė... 

Pro savaitgaliui nurimusį A. Stulginskio universitetą, kur kadaise tryniau alkūnes, pasukom namo... Šiandien užskaitom 5, iš viso - jau 131 aplankytas piliakalnis. Dar ne pabaiga, dar šilta...

Šeimos atostogos

 Vasara baigėsi šeimos atostogomis, deja, rugsėjį pasitikom nepabaigę numatytų darbų, o prasidėjus mokslo metams, atrodo, ir para sutrumpėjo, nespėjam... Taigi, šiandien papasakosiu apie „skolą“ – visą dešimtį pajūrio pusėn aplankytų piliakalnių. Maršrutą planavom kruopščiai, nesinorėjo, kad ir taip ilga kelionė prie jūros dar užtruktų, todėl pakeliui pasirinkome tik arčiausiai greitkelio esančius piliakalnius. Pirmas nusukimas – keliu link Ariogalos, į Gėluvos kaimą. Atrodė, piliakalnis bus lengvai pasiekiamas, bet mus pasitiko nebylus ir nesvetingas šlagbaumas, o eiti, anot navigacijos, dar geras galas... Pabandėm iš kitos pusės – prūdas su iš pylimo kyšančiu vamzdžiu ir neperžengiamas upelis. Taip ir liko – matyt iš tolo pamatėm, o būt – nebuvom. Žinom tik tiek, kad kaidais bene šioje vietoje stovėjo medinė Ariogalos pilis, kryžiuočių sudeginta XIV a.

Gerą gabalą pavažiavus greitkeliu, jau kitoje jo pusėje prie kelio į Jurbarką stūkso Kalnujų piliakalnis ir senkapiai. Rasti lengva, nuo viršūnės prieš akis atsiveria puikūs vaizdai. O ir pats piliakalnis įspūdingas – atrodo, tarsi senovės milžinai būtų dėlioję vieną pylimą ant kito, lyg formuodami kelių aukštų tortą... 

Kalnujų piliakalnis

Nerdami po pažeme plaukiančiais debesimis, vėl skaičiuojam kilometrus jūros link. Trumpam stabtelim aukščiausioje magistralės vietoje, kuri pažymėta 4,4 m. aukščio Rauško akmeniu. Akmuo 1973 m. iškastas melioratorių Rauško kaimo laukuose ir 1987 m. atgabentas į prie magistralės esančią aikštelę, kurioje įrengtas aukuras Lietuvos keliuose žuvusiems žmonėms. 

Rauško akmuo

Už kelių kilometrų anapus plento – Prienų piliakalnis, dar vadinamas Birgėkalniu. Jei ne navigacija, nė neįtartum – nuartas, nukasinėtas, ramiai sau ganosi karvutės. Istorija čia visai visai nekvepia, nebent į kažką karvių palikto įmintum :)

Birgėkalnis

 Gargždų piliakalnis. O va čia yra ką pamatyti ir kuo pasidžiaugti, ES pinigus panaudojom tikrai šauniai. Tiesa, klaidina nuorodos, radome tik antru bandymu, bet tikrai vertėjo sugrįžti. Tik vėjas – ohoho koks, net vėliavą iš rankų plėšė, o mus lenkė prie žemės :) Istorikai liudija, kad čia stovėjo 1253 m. minima kuršių pilis Gargždai. Piliakalnyje gyventa dar prieš mūsų erą, kasinėjant rasta senovės Romos monetų. Aplink piliakalnį esantį lauką žmonės vadina Raganine, pasakojama, kad čia buvusi senosios lietuvių tikybos alkvietė.

Ant Gargždų piliakalnio

 Užsukom ir į Gargždus, pasigėrėti puošnia tik 1990 m. pastatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Eidami jos link, piniginę radom, ir kai pirmo sutikto žmogaus susiruošėm paklausti, kur čia policija, paaiškėjo, kad jis tą piniginę ir pametė... Buvo šiek tiek sąmyšio ir juoko, bet dokumentai – tikrai jo... 

Dar žinojau, kad kažkur prie kelio į Klaipėdą yra senovinių automobilių ekspozicija, bet neieškojom, bus kitam kartui. Kukliai, bet skaniai numarinom kirminą sovietine era tebekvepiančioje valgykloje ir pasukom link Kretingos bažnyčios. Tai yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, pastatyta 1617 m. Po centriniu altoriumi palaidoti Chodkevičių šeimos nariai bei pranciškonų vienuoliai. Tai didžiausias medinis altorius Lietuvoje. Jis visas yra pagamintas iš medžio, nenaudojant nei akmens, nei betono. Altoriaus kompozicija – dviaukštė, 16 m. aukščio ir 8 m pločio. Jame yra įkomponuota 21 skulptūra. Bažnyčioje stovi seniausi žinomi datuoti Lietuvoje XVIII a. vargonai. Žodžiu, sunku papasakoti, reikia pamatyti... 

O prieš bažnyčią stovi itin išraiškingas paminklas vienuoliui Jurgiui Pabrėžai, vienam iškiliausių XIX a. švietėjų, bene pirmajam Lietuvos floros tyrinėtojui. 

Nors jūra visai šalia, pasukam tolyn už Kretingos, ieškoti Kurmaičių piliakalnio, anot mokslininkų, naudoto dar III-IV a. Dabar čia – tik anotacinis ženklas nešienautoje pievoje, nei kelio, nei takelio, o ką jau kalbėti apie nuorodas. Niekam nereikia.

Kurmaičių piliakalnis

 Pakeliui akį džiugina anksčiau niekur nematyti svogūnų laukai. Jų auksinės galvos šildosi saulutėje visai šalia kelio. Keista... O kelias baigiasi ties geležinkeliu, vargšė navigacija nežinojo, kad spyna reiškia kelio pabaigą. Sukom lankstą, kur bedingsi.

 Pasiklydęs laukuose, gražuolis Negarbos piliakalnis matosi iš tolo. Savo forma piliakalnis primena dubenį aukštais kraštais, gal todėl kartais ir vadinamas Bliūdkalniu. Jei ne kombainų triukšmas ir kaukiantis vėjas, būtų tylu tylu ir net nejauku. O dabar ilgai neužtrunkam, net susikalbėti sunku. Manoma, kad piliakalnyje stovėjo 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte minima kuršių pilis Nagarba.

Negarbos piliakalnis

Dar už kelių kilometrų – aukuru pasipuošęs mažulėlis Rūdaičių piliakalnis. Šlaituose – apkasų ar rūsių duobės, o gal turtų ieškota, kas čia supaisys... Ir miškas viršūnėje pats tikriausias, gal ir grybų būtų...

Rūdaičių piliakalnis

 Kita diena, sukam į Palangą, tikslas – Birutės kalnas. Na, legendą apie Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę žinom bene kiekvienas, nevarginsiu. Birutės kalno legenda įsitvirtino žmonių sąmonėje kaip simbolinis lietuviško atsparumo, tautinio išlikimo simbolis, kurio išraiška sovietinės okupacijos metais buvo visada gėlėmis žydintis menamas Birutės kalnas. Jis priminė ir pareigą, ir prisirišimą prie savo namų, savo kultūros ir Tėvynės. Čia pirmą kartą šioje kelionėje pavyko įsiamžinti visiems kartu, sutikom šaunią pašnekovę, o paskui paaiškėjo, kad gal net bendrų pažįstamų ir beveik giminių turim. Maža ta Lietuva, visur savi, kur pasisuksi :)

Sekmadienis. Laikas namo. Be abejonės, tolimiausi šių kelionėse – trys Senosios Įpilties piliakalniai. Netoli vienas kito, bet tokie skirtingi – vienas ganyklose, antrasis – beveik miestelyje, su papėdėje labai dailiai įrengta bendruomenės poilsio zona, trečiasis – miške, pelkynuose, visai visai šalia Latvijos sienos, mat papėdėje aptikome pasienio stulpus. Anapus – jau braliukų valdos, žvengia žirgai negirdyti. Navigacija rodo, kad iki namų nei daug nei mažai – 286,19km. Tiesa, čia dar aptikom neregėto nematyto dydžio akmenį, vadinamą Karalienės lova. Iš po jo pamažu sruvena šaltinėlis, sako, jo vanduo turįs gydomųjų galių.

Karalienės lova

 Dar užsukam į XVI a. menančius Darbėnus. Šalia tarpukariu atstatytos bažnyčios šliejasi šimtmečiu senesnė medinė varpinė. Pataikom kaip tik į pamaldas, bet tikinčiųjų mažai... 

Sodelyje šalia boluoja paminklas vienuoliui Petrui Perkumui. Ant paminklo iškalti žodžiai – „Tyra širdis! Dosni dvasia! Plieninė valia!“. Įdomi detalė – suoliukai sodelyje padabinti iškilių krašto žmonių vardinėmis lentelėmis. Rodos, tarsi sėdėtum ne vienas... Centrinėje aikštėje – daug senų, bet prižiūrimų pastatų ir itin įdomios formos paminklas, kuriame surašytos svarbiausios miestelio datos, gaila, nuotrauka gerai nepavyko. O štai vandens malūnas kiek tolėliau – visai sugriuvęs, likę tik sienojai tuščiomis langų akiduobėmis... Kažkada viskas šiose apylinkėse priklausė grafui Tiškevičiui, dūzgė staklės, pūškėjo traukiniai... Tik laikas nuėjo, o Darbėnai liko... Viskas. Jau 126 piliakalniai. Sukam namo, rudens vėjo genami...

Darbėnų vandens malūnas