Prienų kraštas. Antras ratas.

 Ankstyvą šeštadienio rytą mes vėl pasukome link Prienų. Pasiruošę, kaip dera – striukės, guminiai batai, purškalai nuo visokių zyziančių ir tyliai kandančių. Pirmas tikslas – „grąžinti“ šeimos kolekcijai skolas, mat anąkart, pasirodo, neteisingai suradom du piliakalnius – Pelėšiškių ir Matiešonių. Dabar viskas tvarkoj, radom :) Pelėšiškių piliakalnis, pasirodo, kiek tolėliau, nei buvome anąkart, bet įspūdis toks pats nykus, nieko gero. Pašėrėm uodus, nusidilginom kojas, bet pirmą skolą grąžinom. 

Pelėšiškių piliakalnis

O Matiešonių – tikras gražuolis, su dailia nuoroda, prižiūrėtas, grybai abipus takelio – kaip garbės sargyboje. Dar šalia aptikom gražuolį Lietuvos vardo 1000-mečio ąžuolyną, matosi, prižiūrimas ir puoselėjamas. Viskas, neskolingi :)

Matiešonių piliakalnis

 Kai Birštonas ir Prienai lieka už nugarų, sukorę nuo namų virš 70 kilometrų, iš tolo pamatom Pašlavančio piliakalnį. Gražu čia, matosi, kad visai neseniai juo pasirūpinta – nušienautas, tvirti laiptai su turėklais veda iki pat viršūnės. Tiesa, piliakalnis kiek sudarkytas duobių, kurios liko jį XIX a. viduryje kasinėjant Plutiškių parapijos klebonui Kazakevičiui (buvo rasti 2 peiliai ir blauzdikaulis), tačiau vaizdai aplink – vienas puikumėlis, norisi būti ir dairytis, dairytis ir būti... 

Pašlavančio piliakalnis

Už kelių kilometrų, net neįsibėgėjus – Naujasodžio piliakalnis, vienu šonu parklupęs į bulvių lauką, kitu – pasislėpęs miškelyje. O jau grybų čia! Visi pulku rinkom į delnus, paskui – į glėbius, kiek tilpo :) 

Naujasodžio piliakalnis

Kitame Naujasodžio šone, pušyno šlaite tūno pasislėpęs Šilavoto davatkynas. Nuoroda veda pro užmirštą fermą, net nesitiki, kad visai šalia net nuo 1895 metų gyvavo neformalus moterų vienuolynas. Dabar dievobaimingų moterėlių jau nėra, pasimirė, o Šilavoto Davatkyną paveldėjo pirmosios vienuolės Marijonos Dabrišiūtės giminaičiai – Lincevičių šeima. Jie rūpinasi vietos išsaugojimu ir atgaivinimu. Nuo 2004 metų Davatkyne rengiami menininkų plenerai, „Poezijos pavasario“ renginiai, spektakliai, Lietuvos muziejų kelio, tarptautinės muziejų nakties renginiai, vietinės bendruomenės šventės. Klaidžiojant tarp trobelių, pro mažučius langelius galima pažvelgti į skurdžią vienuolių buitį. Takelis link Šilavoto bažnyčios palydi pakeleivius išraiškingais šventųjų drožiniais, tačiau automobiliu tenka sukti lankstą, tiesa, nedidelį.

 Šilavote sustojom prie bažnyčios, kurioje jaunimas su kunigu dėliojo paskutinius gėlių žiedus vestuvių ceremonijai. Dar pamindžiukavom, laukdami jaunosios (o kai kas – ir saldainių), bet nesulaukėm, kas žino, gal apsigalvojo :) Aikštelėje šalia bažnyčios stūkso toks neryškus paminklinis akmuo Šilavoto apylinkėse žuvusių Tauro apygardos partizanų atminimui, o daugiau nėra ką ir žiūrėti. 

Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Tauro apygardos partizanams atminti

Lengvai randam ir Klebiškio piliakalnį, visai kaimo pakraštyje. Vietinis šnekorius paporino, kad kažkada seniūno norėta tvarkyti, bet, matyt, baigėsi arba kantrybė, arba kadencija, taip ir stovi pievos galulauky, nei šioks, nei toks. O Jonas Basanavičius spėjo čia buvus Vaiguvos pilį... Tiesa, šalia užmatėm gražiai prižiūrimą koplytėlę, sako, dar kolūkio pirmininko leidimu pastatytą.

Klebiškio piliakalnis

Klebiškio koplyčia

Pirmąkart pamatėm paprastąjį skirpstą

Prienlaukio piliakalnis. Nėra ir čia ką žiūrėti – vienas šonas nuartas ir dirvonuoja, kitas – apaugęs medžiais... Jei ne navigacija, net neįtartume, tai ir neužtrunkam, juolab, automobilį palikom už ūkininko šlagbaumo, mažą ką, ieškok paskui...

Prienlaukio piliakalnis

 Būkit atsargūs - Pačiudiškių piliakalnį saugo stambus veislinis bulius, labai jau į mus šnairavo. Ir kai šūktelni „buliau, ei, buliau!“, iš karto atsisuka, kas žino, gal ankstesniame gyvenime jis buvo šuo :) O pats piliakalnis gerokai apardytas duobių, nelabai koks, nors pievų žalumoj iš tolo atrodo visai solidžiai. 

Užsukom ir į Čiudiškes, čia 1890 m. gimė Matas Šalčius (1890–1940), garsus prieškario Lietuvos keliautojas. M. Šalčius mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų ir, aišku, lietuvių kalbas. Jo gimtąją sodybą ir paminklą radom tik vietinių padedami, jokių nuorodų, bet tas atradimo jausmas tuo ir saldesnis. Ant namo – atminimo lenta, išlikę ūkinis pastatas, rūsys, sako, rūpintis sodyba kartais atvažiuoja giminaičiai net iš Šiaulių. 

Prie Išlaužo bažnyčios užkalbinom čia dirbančius marijampoliečius statybininkus, baisiai jau mandagūs ir šnekūs pasirodė. Dukros gavo po meduolį ir dar pabandė purkštuvu padirbėti, pirma patirtis visai smagi gavosi :) Kol šnekučiavomės, priėjo klebonas Miroslavas. Pasirodo – tikrų tikriausias lenkas, nuo Gdansko apylinkių. Pradėjęs čia dirbti sielų ganytoju, nemokėjo nė žodžio lietuviškai, o dabar jau plepa nenustodamas ir garsiai kvatodamas. Išlaužo bažnyčia pastatyta ant dvaro pamatų, netradicinės formos, su bokštu šone. Sienos verkia remonto, bet kunigas per daug nesiskundė, sakė, su Dievo pagalba sutvarkys. O bažnyčios viduje – kiek neįprasta ir šiurpoka fotografijų paroda apie lietuvių tremties vietas Sibire, vaikams net nerodėm, anksti dar... 

Anapus Išlaužo tvenkinių – Linksmakalnis. Čia dar 1944 m. įsikūrę rusų kariškiai buvusiame dvare įrengė radijo žvalgybos centrą, jame buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų ir juos slopinti. Vokiečių belaisviai 1944 – 1950 m. pastatė dabartinį seniūnijos raštinės pastatą, kareivines, Žaliosios gatvės namus, karininkų klubo pastatą, kurio dizainas (langai su arkomis) paimtas iš vienintelio po karo išlikusio dvaro raudonų plytų pastato – K. Gustaičio veislinių arklių arklidžių. Karo belaisviai buvo palaidoti netoliese, jų kapai rasti 2000 metais. Kariškių, nei anų, nei mūsiškių, jau nėra, šurmuliuoja vietos jaunimas. Garliavoje, kuri anksčiau vadinosi Godlewo (pagal vietos dvarininko pavardę), sustojame prie bažnyčios ir vėl pataikom į vestuvių ceremoniją. Daug ponų, ir visi tokie gražūs :) Beje, tas pats Godlevskis pastatė bažnyčias ir vietos katalikams, ir liuteronams, o žydams – sinagogą. Laikai pasikeitė, atgavusi nuosavybės teises, liuteronų bendruomenė bažnyčią tiesiog... pardavė.

Dabar sienos apkabintos pastolių, matyt, kažkas vėl ruošiasi įkurtuvėms. Tuoj už Garliavos, Kauno link – stilizuotas koplytstulpis, 1812 m. birželio 23 d. čia buvo įsikūręs Prancūzijos imperatoriaus Napoleono didžiosios armijos štabas, sustojom tik nufotografuoti atminčiai. 

Paskutinis sustojimas – jau Kaune, prie Marvelės kaskadų. Kaskados akmeninio tilto per upę prieigose pastatytos 1881 m. Istorinės slėnio nuotraukos byloja, kad slėnio krantus vokiečių okupacijos metais jungė lyninis tiltas, juo iš Ringaudų merginos eidavo į pasimatymus su vokiečių lakūnais, įsikūrusiais Kauno miesto teritorijoje. Čia ir vėl sutikom šurmuliuojantį vestuvininkų būrį :) Klegėjo pamergės, dangų vis perpjaudavo čia pat iš Aleksoto kylantys lėktuvai, nesigirdėjo net vandens čiurlenimo, o ir norinčių įsiamžinti – beveik eilė... 

Pro savaitgaliui nurimusį A. Stulginskio universitetą, kur kadaise tryniau alkūnes, pasukom namo... Šiandien užskaitom 5, iš viso - jau 131 aplankytas piliakalnis. Dar ne pabaiga, dar šilta...