Šeimos atostogos

 Vasara baigėsi šeimos atostogomis, deja, rugsėjį pasitikom nepabaigę numatytų darbų, o prasidėjus mokslo metams, atrodo, ir para sutrumpėjo, nespėjam... Taigi, šiandien papasakosiu apie „skolą“ – visą dešimtį pajūrio pusėn aplankytų piliakalnių. Maršrutą planavom kruopščiai, nesinorėjo, kad ir taip ilga kelionė prie jūros dar užtruktų, todėl pakeliui pasirinkome tik arčiausiai greitkelio esančius piliakalnius. Pirmas nusukimas – keliu link Ariogalos, į Gėluvos kaimą. Atrodė, piliakalnis bus lengvai pasiekiamas, bet mus pasitiko nebylus ir nesvetingas šlagbaumas, o eiti, anot navigacijos, dar geras galas... Pabandėm iš kitos pusės – prūdas su iš pylimo kyšančiu vamzdžiu ir neperžengiamas upelis. Taip ir liko – matyt iš tolo pamatėm, o būt – nebuvom. Žinom tik tiek, kad kaidais bene šioje vietoje stovėjo medinė Ariogalos pilis, kryžiuočių sudeginta XIV a.

Gerą gabalą pavažiavus greitkeliu, jau kitoje jo pusėje prie kelio į Jurbarką stūkso Kalnujų piliakalnis ir senkapiai. Rasti lengva, nuo viršūnės prieš akis atsiveria puikūs vaizdai. O ir pats piliakalnis įspūdingas – atrodo, tarsi senovės milžinai būtų dėlioję vieną pylimą ant kito, lyg formuodami kelių aukštų tortą... 

Kalnujų piliakalnis

Nerdami po pažeme plaukiančiais debesimis, vėl skaičiuojam kilometrus jūros link. Trumpam stabtelim aukščiausioje magistralės vietoje, kuri pažymėta 4,4 m. aukščio Rauško akmeniu. Akmuo 1973 m. iškastas melioratorių Rauško kaimo laukuose ir 1987 m. atgabentas į prie magistralės esančią aikštelę, kurioje įrengtas aukuras Lietuvos keliuose žuvusiems žmonėms. 

Rauško akmuo

Už kelių kilometrų anapus plento – Prienų piliakalnis, dar vadinamas Birgėkalniu. Jei ne navigacija, nė neįtartum – nuartas, nukasinėtas, ramiai sau ganosi karvutės. Istorija čia visai visai nekvepia, nebent į kažką karvių palikto įmintum :)

Birgėkalnis

 Gargždų piliakalnis. O va čia yra ką pamatyti ir kuo pasidžiaugti, ES pinigus panaudojom tikrai šauniai. Tiesa, klaidina nuorodos, radome tik antru bandymu, bet tikrai vertėjo sugrįžti. Tik vėjas – ohoho koks, net vėliavą iš rankų plėšė, o mus lenkė prie žemės :) Istorikai liudija, kad čia stovėjo 1253 m. minima kuršių pilis Gargždai. Piliakalnyje gyventa dar prieš mūsų erą, kasinėjant rasta senovės Romos monetų. Aplink piliakalnį esantį lauką žmonės vadina Raganine, pasakojama, kad čia buvusi senosios lietuvių tikybos alkvietė.

Ant Gargždų piliakalnio

 Užsukom ir į Gargždus, pasigėrėti puošnia tik 1990 m. pastatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Eidami jos link, piniginę radom, ir kai pirmo sutikto žmogaus susiruošėm paklausti, kur čia policija, paaiškėjo, kad jis tą piniginę ir pametė... Buvo šiek tiek sąmyšio ir juoko, bet dokumentai – tikrai jo... 

Dar žinojau, kad kažkur prie kelio į Klaipėdą yra senovinių automobilių ekspozicija, bet neieškojom, bus kitam kartui. Kukliai, bet skaniai numarinom kirminą sovietine era tebekvepiančioje valgykloje ir pasukom link Kretingos bažnyčios. Tai yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, pastatyta 1617 m. Po centriniu altoriumi palaidoti Chodkevičių šeimos nariai bei pranciškonų vienuoliai. Tai didžiausias medinis altorius Lietuvoje. Jis visas yra pagamintas iš medžio, nenaudojant nei akmens, nei betono. Altoriaus kompozicija – dviaukštė, 16 m. aukščio ir 8 m pločio. Jame yra įkomponuota 21 skulptūra. Bažnyčioje stovi seniausi žinomi datuoti Lietuvoje XVIII a. vargonai. Žodžiu, sunku papasakoti, reikia pamatyti... 

O prieš bažnyčią stovi itin išraiškingas paminklas vienuoliui Jurgiui Pabrėžai, vienam iškiliausių XIX a. švietėjų, bene pirmajam Lietuvos floros tyrinėtojui. 

Nors jūra visai šalia, pasukam tolyn už Kretingos, ieškoti Kurmaičių piliakalnio, anot mokslininkų, naudoto dar III-IV a. Dabar čia – tik anotacinis ženklas nešienautoje pievoje, nei kelio, nei takelio, o ką jau kalbėti apie nuorodas. Niekam nereikia.

Kurmaičių piliakalnis

 Pakeliui akį džiugina anksčiau niekur nematyti svogūnų laukai. Jų auksinės galvos šildosi saulutėje visai šalia kelio. Keista... O kelias baigiasi ties geležinkeliu, vargšė navigacija nežinojo, kad spyna reiškia kelio pabaigą. Sukom lankstą, kur bedingsi.

 Pasiklydęs laukuose, gražuolis Negarbos piliakalnis matosi iš tolo. Savo forma piliakalnis primena dubenį aukštais kraštais, gal todėl kartais ir vadinamas Bliūdkalniu. Jei ne kombainų triukšmas ir kaukiantis vėjas, būtų tylu tylu ir net nejauku. O dabar ilgai neužtrunkam, net susikalbėti sunku. Manoma, kad piliakalnyje stovėjo 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte minima kuršių pilis Nagarba.

Negarbos piliakalnis

Dar už kelių kilometrų – aukuru pasipuošęs mažulėlis Rūdaičių piliakalnis. Šlaituose – apkasų ar rūsių duobės, o gal turtų ieškota, kas čia supaisys... Ir miškas viršūnėje pats tikriausias, gal ir grybų būtų...

Rūdaičių piliakalnis

 Kita diena, sukam į Palangą, tikslas – Birutės kalnas. Na, legendą apie Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę žinom bene kiekvienas, nevarginsiu. Birutės kalno legenda įsitvirtino žmonių sąmonėje kaip simbolinis lietuviško atsparumo, tautinio išlikimo simbolis, kurio išraiška sovietinės okupacijos metais buvo visada gėlėmis žydintis menamas Birutės kalnas. Jis priminė ir pareigą, ir prisirišimą prie savo namų, savo kultūros ir Tėvynės. Čia pirmą kartą šioje kelionėje pavyko įsiamžinti visiems kartu, sutikom šaunią pašnekovę, o paskui paaiškėjo, kad gal net bendrų pažįstamų ir beveik giminių turim. Maža ta Lietuva, visur savi, kur pasisuksi :)

Sekmadienis. Laikas namo. Be abejonės, tolimiausi šių kelionėse – trys Senosios Įpilties piliakalniai. Netoli vienas kito, bet tokie skirtingi – vienas ganyklose, antrasis – beveik miestelyje, su papėdėje labai dailiai įrengta bendruomenės poilsio zona, trečiasis – miške, pelkynuose, visai visai šalia Latvijos sienos, mat papėdėje aptikome pasienio stulpus. Anapus – jau braliukų valdos, žvengia žirgai negirdyti. Navigacija rodo, kad iki namų nei daug nei mažai – 286,19km. Tiesa, čia dar aptikom neregėto nematyto dydžio akmenį, vadinamą Karalienės lova. Iš po jo pamažu sruvena šaltinėlis, sako, jo vanduo turįs gydomųjų galių.

Karalienės lova

 Dar užsukam į XVI a. menančius Darbėnus. Šalia tarpukariu atstatytos bažnyčios šliejasi šimtmečiu senesnė medinė varpinė. Pataikom kaip tik į pamaldas, bet tikinčiųjų mažai... 

Sodelyje šalia boluoja paminklas vienuoliui Petrui Perkumui. Ant paminklo iškalti žodžiai – „Tyra širdis! Dosni dvasia! Plieninė valia!“. Įdomi detalė – suoliukai sodelyje padabinti iškilių krašto žmonių vardinėmis lentelėmis. Rodos, tarsi sėdėtum ne vienas... Centrinėje aikštėje – daug senų, bet prižiūrimų pastatų ir itin įdomios formos paminklas, kuriame surašytos svarbiausios miestelio datos, gaila, nuotrauka gerai nepavyko. O štai vandens malūnas kiek tolėliau – visai sugriuvęs, likę tik sienojai tuščiomis langų akiduobėmis... Kažkada viskas šiose apylinkėse priklausė grafui Tiškevičiui, dūzgė staklės, pūškėjo traukiniai... Tik laikas nuėjo, o Darbėnai liko... Viskas. Jau 126 piliakalniai. Sukam namo, rudens vėjo genami...

Darbėnų vandens malūnas