60 puodelių kavos. Ketvirtoji istorija. Elektrėnai

Ar kas iš Jūsų girdėjot „Himną darbui“? Ko gero, - nelabai 😊 O štai matyt tikrai matėt dažnas, keliaujantis po Lietuvą. Nusukat nuo greitkelio į Elektrėnus, ir transporto žiedo centre prieš akis išnyra dangų remiantys iešmai – tai ir yra skulptūra  „Himnas darbui“ 😊 1975 metais pastatyto Elektrėnų "šašlyko“ pagrindinė mintis yra trys fazės ir sinusoidės, kurios simbolizuoja tekančią kintamos įtampos srovę ir tris kaminus. Yra ir „užstalės“ versija  - sako, kad didžiausio stiebo plokštės simbolizuoja 15 buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, vidurinio stiebo „blynukai“ - šešias Varšuvos pakto valstybes, o mažiausio - Azijos komunistines valstybes. Per penkis dešimtmečius daug kas pasikeitė, o „Himnas darbui“ tebestovi – lyg paminklas neilgai Elektrėnų istorijai...

Pamažėl artėju prie paskutinio išlikusio kamino ir, kai lieka visai nedaug, pasuku siauru keliuku į kairę, marių link. Strateginis mūsų valstybės objektas patikimai aptvertas, nukabinėtas stebėjimo kameromis, bet neatrodo bent kiek bauginančiai – man panašiau į didelės gamyklos kiemą. Kiauru it rėtis metaliniu tiltu pereinu elektrinės kanalą ir greit atsiduriu pačiame plataus kyšulio gale, akis į akį su mariomis. 1961-1962 metais Strėvos upės užtvankoje pakilęs vanduo užliejo 10 kaimų ir net aštuonis ežerus ir ežerėlius. Juoda vandens plynė atrodo kiek bauginančiai - vienas neatsargus žingsnis, ir nieko neprisišauktum...

O štai kabantis pėsčiųjų tiltas per marių įlanką – visai smagus, aš ne pirmąkart čia, bet tik šįsyk pereinu į abi puses 😊 Pamojuoju grįžtantiems žvejams, tie vos šypteli, gal anksti kilę, nuovargis lenkia... Miesto pusėje, krūmuose šalia tako pūpso stambus lauko akmuo. Įrašas seniai nuplėštoje metalinėje lentelėje, matyt, šlovino sovietų epochą ir jos kūrėjus, tai dingo kartu su jais, o bevardis akmuo niekam netrukdo ir tinka bet kokiai istorijai 😊

Miesto centre sunkiai radęs pavėsį automobiliui, pėdinu ieškot suolelio Zitai Kelmickaitei. Žinau, kad valstybinės TV iniciatyva „Prisėsk su Kelmickaite“ Lietuvos miestuose ir miesteliuose jau atsirado daugiau nei trys dešimtys tokių suolelių. Gražus atminties įprasminimas, tiesa? O patį suolelį su lentele randu nelengvai, tik akylai pasidairęs - jis kukliai tūno Elektrėnams skirtos meninės kompozicijos antrame plane, priešais stilingą kavinukę „Dolce amor“. Gundo, atrodo, net iš tolo viliojančiai kvepia, bet šiandien pasimėgauti kava esu nutaręs kitur ir kiek vėliau 😉 Trumpam prisėdu, nors saulė taip įkyriai svilina pliką viršugalvį, kad nelabai prisvajosi... Apeinu Elektrėnų medžio skulptūrų parką, stebėdamas praeivius, tyliai pastoviu jau išnykusios skėčių alėjos pavėsyje. Žmonės artėja ir tolsta, gyvenimas tęsiasi...

Užsuku prie kažkada garsaus Elektrėnų atrakcionų parko. Lyg šmėkla iš praeities rymo rūdimis užspringęs amerikietiškų kalnelių atrakcionas. Net mintyse girgžda 😊 Apeinu šviežiai atrodančią tvorą, bet jokio plyšelio nematyt, arčiau – niekaip, tai tiesiog kelias minutes pasivaikštau. Mėgstantiems simbolizmus – gera vieta, kurioje naujos idėjos ir pramogos drąsiai ima viršų.

Ant kalvelės virš marių pasistiebusi bažnyčia – užrakinta, tai vidaus jaukumu pasimėgauju tik pro durų stiklą, priploju nosį ir dairausi 😊Turistų būrelis šalia manęs irgi bejėgiškai skėsčioja rankom – „...taip norėjom viduj pabūt...“ .

Nė kiek neužtrukęs, jau kopiu ant kitos kalvelės, visai šalia greitkelio į Vilnių. Sabališkių kapinaitės ir koplyčia amžiams priglaudė čia atgulusius Abromiškių dvaro savininkus ir jų palikuonis. Sunkiai pastūmęs vartelius, prieinu visai arti ir skaitau epitafijas. Prancūzų grafų De Raesų ir lietuvių grafų Pliaterių pavardės juodo akmens plokštėje primena šlovingus dvaro istorijos laikus (p.s.- apie dvarą esu rašęs anksčiau). Prie senosios kapinių tvoros žemėje aptinku kažin kokį keistą kiek pajuodusį daiktą ar įrengimą – gal kada nors čia degė ugnis?

Viskas, laikas kavos puodeliui. Net nežinau, kodėl, bet jau senokai esu nusižiūrėjęs kavinukę „Prie šviesoforo“ (Taikos g. 2), tai prie jos ir skubu. Ant siaurų laiptų į rūsį dūmą godžiai traukia besišnekučiuojanti porelė. Nenorėdamas grūstis, nutariu palaukti. Pagaliau 😊 Skaitydamas reklamą, kokia skani „gira iš bačkos“, jau leidžiuosi laiptais, kai durys beveik man prieš nosį užsitrenkia... Porelė užsidaro viduj 😉 Paklibinu rankeną – veltui... Matyt, anie turi įdomesnių reikalų, kavinės šviesoforas man šįkart dega raudonai... ;)

O aš grįžtu prie saldžios meilės – į „Dolce amor“, čia, kaip jie patys prisistato internete – „Dviejų žmonių meilėje gimusi veikla“ 😊 Stilingas desertas ir kava akimirksniu atsiduria ant medinio padėklo, tik nusinešti jau reikia pačiam. Vengdamas karščio, pasirenku vieną iš dviejų skaidraus stiklo staliukų viduje ir tikrai neapsirinku - čia tikrai vėsiau. Minusas – lauko staliukai už lango taip arti, kad nesunkiai skaičiuoju burbuliukus kitų lankytojų kavos puodeliuose. Bet kava gera, stipri ir itališkai aistringa, net kiek karti – tokia, kokią mėgstu. O štai deserto pagal grožį kitą kartą nesirinkčiau – nei atpjauti, nei atgnybti, lipni masė kažkuo panaši į praskydusį cepeliną. Dėl skonio nesiginčysiu – tikriausiai toks ir turi būti, gražus ir saldus iki beprotybės, tik, matyt, man trūksta patirties renkantis, o ir itališko skonio neišlavinau... 😊 Va, jei dar "Italodisco" tyliai kutentų ausis, būtų visai super :) 6,50EUR už viską, va, gaila, kvitą kažkur nudaigojau, deserto neįvardinsiu, bet užsukit kada ir Jūs, pasidalinsit įspūdžiais 😊 „Dolce amor“ – Elektrėnai, Rungos g. 8, vos keli šimtai žingsnių nuo “Himno darbui ” 😊

Nebylus miesto grožis

Rodos, visai neblogai žinau Kauną, laikau jį beveik savu, bet vėl ir vėl aptinku žemėlapyje dar nematytų vietų... Reikia važiuot žiūrėt, kas ir kaip 😊

Dulkėmis nusimalu į patį Kauno pakraštį, į naujakurių kvartalus, kur asfaltas dar pilkuoja tik nedrąsiose svajonėse. Stoju pačiame Gluosnių gatvės gale, prie paskutinio namo. Kieme lyg neryškus šešėlis sušmėžuoja moters siluetas ir, kol susiruošiu paklausti, dingsta duryse. Laimei, po akimirkos žavios kaunietės šešėlis vėl atsiranda, ir aš drąsiai pasisakau, kas esąs, ko ir kodėl ieškau. Matyt, kalbu įtikinamai, nes moteris nusprendžia palydėti iki pat tikslo – Aleksoto geležinkelio pralaidos. Sako, čia gyvenanti neseniai ir niekada iki galo šlaitu nebuvo nulipusi. Kabarojamės 😊 Bandom juokaut, taip lyg ramindami save, kad viskas čia gerai ir visai smagu, bet aš jau mąstau, kaip reiks grįžti – bus reikalų... Kai sustojam ant visiškai stataus bevardžio upelio šlaito, mano gidė apsisuka grįžti... Pro nulėpusias Sosnovskio barščių ausis tolumoje matau pralaidą, bet reikia ieškoti kitos išeities. Sunkiai stenėdamas, beveik nukrentu tiesiai į upelio vagą, krantai išmirkę šaltinių vandeniu, ir mano neturistiniai batai akimirksniu prasmenga purvo tyrėj... 

Kapanojuosi kiek aukščiau, kabinuosi už žolių, paskui peršoku į kitą krantą ir pralaida mano džiaugsmui lėtai artėja 😊 Tik upeliūkštis tarsi subliūkšta, išsiliedamas į balą žolėse, - viskas, toliau nebenueisiu. Tamsėjančioje pralaidos angoje boluoja raudonų plytų skliautai, o išorės akmens akmenys lyg sakytų – 160 metų mums nė motais 😊

Geležinkelio juosta į Varšuvą anuomet, ko gero, buvo gerokai žemiau, bet visa istorija dabar pasilėpė po kelių metrų akmenų sankasa... Tiek čia to įdomumo, daugiau neįžiūriu, deja, eiti arčiau tiesiog negaliu. O grįžti sekasi dar sunkiau - kabinuosi sveikąja ranka į žolės kuokštus, šakas, slystu atgal, ir vėl bandau. Tyliai keikiuosi. Pagaliau – viršūnė ir gurkšnis vandens...

Siaurutėj Karkazų rato gatvelėj – nė neapsisukt. Kiek platesnėj vietoj nukišu autobusiuką pavėsin, ir ketinu eiti pėsčiomis – iki Genijų tilto dar liko kelios dešimtys metrų. Tik pasirodo, kad navigacija – prasta matematikė, mat, pasirodo, stoviu visai šalia jo, beveik ant tilto 😊 Yra tokia graži sakmė apie Ažuolę, Adeliją ir Ataurą, dar iš tų laikų, „kai Perkūnas ir Žemyna dar gyveno taikoje taipgi lemdami taiką terp žmonių, kalnų apsuptyje...“ Paieškokit internete, ką čia kopijuosiu, bet tai labai graži istorija apie šito tilto atsiradimą... Saulės zuikučiai žaidžia legvose Jiesios bangelėse, dugnas net spindi savo geltoniu, tikra kaimo idilija miesto pakraštyj 😊

O kad jau prašnekau apie kaimą, tai reikia pakalbėt ir apie Kopūstų lauką. Yra tokia erdvė painiuose Šančių kiemeliuose, nenustebkit 😊 Sako, jos pavadinimas kilo iš nuo caro laikų likusių karinių statinių, skirtų raugintų kopūstų sandėliavimui. Nuo XIX a. pabaigos iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ši vieta tarnavo skirtingoms kariuomenėms, kol ilgainiui liko nebenaudojama ir tiesiog pavirto šiukšlynu. Erdvę atgaivino Šančių bendruomenė, prieš keletą metų net sukūrusi operą „Kopūstų laukas“, kurioje visi vaišinami garuojančia kopūstų sriubos lėkšte... Taigi, - puikus pilietinės iniciatyvos pavyzdys mums visiems. O ranką pridėt dar yra kur ir čia, ir kiekvieno mūsų gatvėj...

Paskutinės akimirkos šiandien – į marias. Niekada nebuvau pažiūrėti jachtų mariose. Neslėpdamas ir nesigėdydamas purvu įmirkusių batų, tiesiog lėtai pasivaikštau krantine. Kerintis jausmas, kai uosto vartuose matai tolstančios jachtos atspindį, lyg baltas paukštis veržtųsi į laisvę... Tylus grožis.

Į savo gyvenimus nuolatos lyg laivus įsileidžiame naujus žmones. Kartais, deja, išlydime, net nepamojavę atsisveikinimui. 

Norim to ar nenorim, gyvenimas bėga tarsi nebyli upė.