Nebylus miesto grožis

Rodos, visai neblogai žinau Kauną, laikau jį beveik savu, bet vėl ir vėl aptinku žemėlapyje dar nematytų vietų... Reikia važiuot žiūrėt, kas ir kaip 😊

Dulkėmis nusimalu į patį Kauno pakraštį, į naujakurių kvartalus, kur asfaltas dar pilkuoja tik nedrąsiose svajonėse. Stoju pačiame Gluosnių gatvės gale, prie paskutinio namo. Kieme lyg neryškus šešėlis sušmėžuoja moters siluetas ir, kol susiruošiu paklausti, dingsta duryse. Laimei, po akimirkos žavios kaunietės šešėlis vėl atsiranda, ir aš drąsiai pasisakau, kas esąs, ko ir kodėl ieškau. Matyt, kalbu įtikinamai, nes moteris nusprendžia palydėti iki pat tikslo – Aleksoto geležinkelio pralaidos. Sako, čia gyvenanti neseniai ir niekada iki galo šlaitu nebuvo nulipusi. Kabarojamės 😊 Bandom juokaut, taip lyg ramindami save, kad viskas čia gerai ir visai smagu, bet aš jau mąstau, kaip reiks grįžti – bus reikalų... Kai sustojam ant visiškai stataus bevardžio upelio šlaito, mano gidė apsisuka grįžti... Pro nulėpusias Sosnovskio barščių ausis tolumoje matau pralaidą, bet reikia ieškoti kitos išeities. Sunkiai stenėdamas, beveik nukrentu tiesiai į upelio vagą, krantai išmirkę šaltinių vandeniu, ir mano neturistiniai batai akimirksniu prasmenga purvo tyrėj... 

Kapanojuosi kiek aukščiau, kabinuosi už žolių, paskui peršoku į kitą krantą ir pralaida mano džiaugsmui lėtai artėja 😊 Tik upeliūkštis tarsi subliūkšta, išsiliedamas į balą žolėse, - viskas, toliau nebenueisiu. Tamsėjančioje pralaidos angoje boluoja raudonų plytų skliautai, o išorės akmens akmenys lyg sakytų – 160 metų mums nė motais 😊

Geležinkelio juosta į Varšuvą anuomet, ko gero, buvo gerokai žemiau, bet visa istorija dabar pasilėpė po kelių metrų akmenų sankasa... Tiek čia to įdomumo, daugiau neįžiūriu, deja, eiti arčiau tiesiog negaliu. O grįžti sekasi dar sunkiau - kabinuosi sveikąja ranka į žolės kuokštus, šakas, slystu atgal, ir vėl bandau. Tyliai keikiuosi. Pagaliau – viršūnė ir gurkšnis vandens...

Siaurutėj Karkazų rato gatvelėj – nė neapsisukt. Kiek platesnėj vietoj nukišu autobusiuką pavėsin, ir ketinu eiti pėsčiomis – iki Genijų tilto dar liko kelios dešimtys metrų. Tik pasirodo, kad navigacija – prasta matematikė, mat, pasirodo, stoviu visai šalia jo, beveik ant tilto 😊 Yra tokia graži sakmė apie Ažuolę, Adeliją ir Ataurą, dar iš tų laikų, „kai Perkūnas ir Žemyna dar gyveno taikoje taipgi lemdami taiką terp žmonių, kalnų apsuptyje...“ Paieškokit internete, ką čia kopijuosiu, bet tai labai graži istorija apie šito tilto atsiradimą... Saulės zuikučiai žaidžia legvose Jiesios bangelėse, dugnas net spindi savo geltoniu, tikra kaimo idilija miesto pakraštyj 😊

O kad jau prašnekau apie kaimą, tai reikia pakalbėt ir apie Kopūstų lauką. Yra tokia erdvė painiuose Šančių kiemeliuose, nenustebkit 😊 Sako, jos pavadinimas kilo iš nuo caro laikų likusių karinių statinių, skirtų raugintų kopūstų sandėliavimui. Nuo XIX a. pabaigos iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ši vieta tarnavo skirtingoms kariuomenėms, kol ilgainiui liko nebenaudojama ir tiesiog pavirto šiukšlynu. Erdvę atgaivino Šančių bendruomenė, prieš keletą metų net sukūrusi operą „Kopūstų laukas“, kurioje visi vaišinami garuojančia kopūstų sriubos lėkšte... Taigi, - puikus pilietinės iniciatyvos pavyzdys mums visiems. O ranką pridėt dar yra kur ir čia, ir kiekvieno mūsų gatvėj...

Paskutinės akimirkos šiandien – į marias. Niekada nebuvau pažiūrėti jachtų mariose. Neslėpdamas ir nesigėdydamas purvu įmirkusių batų, tiesiog lėtai pasivaikštau krantine. Kerintis jausmas, kai uosto vartuose matai tolstančios jachtos atspindį, lyg baltas paukštis veržtųsi į laisvę... Tylus grožis.

Į savo gyvenimus nuolatos lyg laivus įsileidžiame naujus žmones. Kartais, deja, išlydime, net nepamojavę atsisveikinimui. 

Norim to ar nenorim, gyvenimas bėga tarsi nebyli upė.