60 puodelių kavos. Ketvirtoji istorija.

Ar kas iš Jūsų girdėjot „Himną darbui“? Ko gero, - nelabai 😊 O štai matyt tikrai matėt dažnas, keliaujantis po Lietuvą. Nusukat nuo greitkelio į Elektrėnus, ir transporto žiedo centre prieš akis išnyra dangų remiantys iešmai – tai ir yra skulptūra  „Himnas darbui“ 😊 1975 metais pastatyto Elektrėnų "šašlyko“ pagrindinė mintis yra trys fazės ir sinusoidės, kurios simbolizuoja tekančią kintamos įtampos srovę ir tris kaminus. Yra ir „užstalės“ versija  - sako, kad didžiausio stiebo plokštės simbolizuoja 15 buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, vidurinio stiebo „blynukai“ - šešias Varšuvos pakto valstybes, o mažiausio - Azijos komunistines valstybes. Per penkis dešimtmečius daug kas pasikeitė, o „Himnas darbui“ tebestovi – lyg paminklas neilgai Elektrėnų istorijai...

Pamažėl artėju prie paskutinio išlikusio kamino ir, kai lieka visai nedaug, pasuku siauru keliuku į kairę, marių link. Strateginis mūsų valstybės objektas patikimai aptvertas, nukabinėtas stebėjimo kameromis, bet neatrodo bent kiek bauginančiai – man panašiau į didelės gamyklos kiemą. Kiauru it rėtis metaliniu tiltu pereinu elektrinės kanalą ir greit atsiduriu pačiame plataus kyšulio gale, akis į akį su mariomis. 1961-1962 metais Strėvos upės užtvankoje pakilęs vanduo užliejo 10 kaimų ir net aštuonis ežerus ir ežerėlius. Juoda vandens plynė atrodo kiek bauginančiai - vienas neatsargus žingsnis, ir nieko neprisišauktum...

O štai kabantis pėsčiųjų tiltas per marių įlanką – visai smagus, aš ne pirmąkart čia, bet tik šįsyk pereinu į abi puses 😊 Pamojuoju grįžtantiems žvejams, tie vos šypteli, gal anksti kilę, nuovargis lenkia... Miesto pusėje, krūmuose šalia tako pūpso stambus lauko akmuo. Įrašas seniai nuplėštoje metalinėje lentelėje, matyt, šlovino sovietų epochą ir jos kūrėjus, tai dingo kartu su jais, o bevardis akmuo niekam netrukdo ir tinka bet kokiai istorijai 😊

Miesto centre sunkiai radęs pavėsį automobiliui, pėdinu ieškot suolelio Zitai Kelmickaitei. Žinau, kad valstybinės TV iniciatyva „Prisėsk su Kelmickaite“ Lietuvos miestuose ir miesteliuose jau atsirado daugiau nei trys dešimtys tokių suolelių. Gražus atminties įprasminimas, tiesa? O patį suolelį su lentele randu nelengvai, tik akylai pasidairęs - jis kukliai tūno Elektrėnams skirtos meninės kompozicijos antrame plane, priešais stilingą kavinukę „Dolce amor“. Gundo, atrodo, net iš tolo viliojančiai kvepia, bet šiandien pasimėgauti kava esu nutaręs kitur ir kiek vėliau 😉 Trumpam prisėdu, nors saulė taip įkyriai svilina pliką viršugalvį, kad nelabai prisvajosi... Apeinu Elektrėnų medžio skulptūrų parką, stebėdamas praeivius, tyliai pastoviu jau išnykusios skėčių alėjos pavėsyje. Žmonės artėja ir tolsta, gyvenimas tęsiasi...

Užsuku prie kažkada garsaus Elektrėnų atrakcionų parko. Lyg šmėkla iš praeities rymo rūdimis užspringęs amerikietiškų kalnelių atrakcionas. Net mintyse girgžda 😊 Apeinu šviežiai atrodančią tvorą, bet jokio plyšelio nematyt, arčiau – niekaip, tai tiesiog kelias minutes pasivaikštau. Mėgstantiems simbolizmus – gera vieta, kurioje naujos idėjos ir pramogos drąsiai ima viršų.

Ant kalvelės virš marių pasistiebusi bažnyčia – užrakinta, tai vidaus jaukumu pasimėgauju tik pro durų stiklą, priploju nosį ir dairausi 😊Turistų būrelis šalia manęs irgi bejėgiškai skėsčioja rankom – „...taip norėjom viduj pabūt...“ .

Nė kiek neužtrukęs, jau kopiu ant kitos kalvelės, visai šalia greitkelio į Vilnių. Sabališkių kapinaitės ir koplyčia amžiams priglaudė čia atgulusius Abromiškių dvaro savininkus ir jų palikuonis. Sunkiai pastūmęs vartelius, prieinu visai arti ir skaitau epitafijas. Prancūzų grafų De Raesų ir lietuvių grafų Pliaterių pavardės juodo akmens plokštėje primena šlovingus dvaro istorijos laikus (p.s.- apie dvarą esu rašęs anksčiau). Prie senosios kapinių tvoros žemėje aptinku kažin kokį keistą kiek pajuodusį daiktą ar įrengimą – gal kada nors čia degė ugnis?

Viskas, laikas kavos puodeliui. Net nežinau, kodėl, bet jau senokai esu nusižiūrėjęs kavinukę „Prie šviesoforo“ (Taikos g. 2), tai prie jos ir skubu. Ant siaurų laiptų į rūsį dūmą godžiai traukia besišnekučiuojanti porelė. Nenorėdamas grūstis, nutariu palaukti. Pagaliau 😊 Skaitydamas reklamą, kokia skani „gira iš bačkos“, jau leidžiuosi laiptais, kai durys beveik man prieš nosį užsitrenkia... Porelė užsidaro viduj 😉 Paklibinu rankeną – veltui... Matyt, anie turi įdomesnių reikalų, kavinės šviesoforas man šįkart dega raudonai... ;)

O aš grįžtu prie saldžios meilės – į „Dolce amor“, čia, kaip jie patys prisistato internete – „Dviejų žmonių meilėje gimusi veikla“ 😊 Stilingas desertas ir kava akimirksniu atsiduria ant medinio padėklo, tik nusinešti jau reikia pačiam. Vengdamas karščio, pasirenku vieną iš dviejų skaidraus stiklo staliukų viduje ir tikrai neapsirinku - čia tikrai vėsiau. Minusas – lauko staliukai už lango taip arti, kad nesunkiai skaičiuoju burbuliukus kitų lankytojų kavos puodeliuose. Bet kava gera, stipri ir itališkai aistringa, net kiek karti – tokia, kokią mėgstu. O štai deserto pagal grožį kitą kartą nesirinkčiau – nei atpjauti, nei atgnybti, lipni masė kažkuo panaši į praskydusį cepeliną. Dėl skonio nesiginčysiu – tikriausiai toks ir turi būti, gražus ir saldus iki beprotybės, tik, matyt, man trūksta patirties renkantis, o ir itališko skonio neišlavinau... 😊 Va, jei dar "Italodisco" tyliai kutentų ausis, būtų visai super :) 6,50EUR už viską, va, gaila, kvitą kažkur nudaigojau, deserto neįvardinsiu, bet užsukit kada ir Jūs, pasidalinsit įspūdžiais 😊 „Dolce amor“ – Elektrėnai, Rungos g. 8, vos keli šimtai žingsnių nuo “Himno darbui ” 😊