Atmintis

Jau ilgokai nedavė ramybės mintis pamatyti Nemuno ir Nevėžio santaką. Pagaliau susiruošiu. Nueiti į iki pat kyšulio tarp abiejų srovių – gerokas kelio gabalas, tad pasirenku lengvesnį būdą, nuo Raudondvario pusės. Peršoku paskutinį Nevėžio tiltą ir beveik iškart – į kairę, siauručiu keliuku tarp naujų mūrinukų, paskui truputį laukais, kol sustoju prie akmeninio dviračio, žyminčio pamenumės dviračių taką iki Kulautuvos. Elektroninis tablo rodo, kiek dviratininkų numynė šiuo taku šiemet ir kiek – šiandien. Prabėgu ristele, tikėdamasis papulti į statistiką, kaip tik būčiau 43-čias, bet sistema manęs nefiksuoja, kojos – ne ratai 😊

Už poros šimtų metrų akimirkai stabteliu Šilelio kaimo pradžioje, prie paminklo ano amžiaus viduryje čia gimusiam rašytojui Vladui Dautartui. O kaimo istoriją primena medinė lenta „Šilelis. 1362“. Istorikai galvoja, kad būtent tais metais kryžiuočiai sugriovė saloje ties upių santaka stovėjusią Virgalės pilį. Ilgainiui salą nuplovė upių vandenys, ir šiandien istoriją primena tik anapus Nemuno stūksąs Pyplių piliakalnis, anas dar senesnis, mena laikus, kai valstybė tik formavosi.

Santakoj gražu. Sustoju beveik prie pat stataus šlaito, šimtamečio klevo pašonėj, ir, atsargiai dėliodamas kojas, leidžiuos prie vandens. „Ramybėlė“, - kaip sako vienas mūsų krepšininkų 😊 Vos vos vilnija, ir aš puikiai girdžiu, ką kalbasi santakoj ant suoliuko besiilsintys vaikinai. Senas valtis mažytėj įlankėlėj palengva glemžiasi vanduo... Grįždamas paspiriu seną koklių, pasilenkęs net apverčiu – bene bus koks ženklas ar žymuo, bet ne, matyt, atsidūrė pakrantėj iš seno apleisto namo netolies. Žolėmis beveik iki juosmens atbrendu pažiūrėt - nieko įdomaus, tik naujos šiukšlės be istorijos 😊

Važiuoju į Šiaudinę Raudondvario dalį, gal taip kadaise buvo pavadinta dėl stogų šiaudinių stogų, kurių nebeliko. Dar anksčiau šita miestelio dalis dalis vadinosi Perevoznikais (rusiškai – „perveždavo per upę“). Gatvės vingio apačioje – mažytės rezistentų kapinaitės, sustoju aplankyti. „Jie norėjo gyventi, bet turėjo drąsos mirti“... Ir jaunų vyrų pavardės...  Akmeninis grindinys baigiasi prie atitvaro, toliau – pėstute pylimu. Pievas  apačioje pavasarį užlieja polaidžio vanduo, todėl nameliai – ant polių, lyg kokioj Azijoj 😊 Įšilusiu smėliu nuslysta geltonos žalčiuko ausys, kiek toliau – dar vienos, bet taip vikriai, kad nė nespėju pagauti kadro... Tikri olimpiečiai 😊 Ano Nevėžio kranto nematyt. Tiesos dėlei parašysiu, kad ir tilto griuvėsiai anapus – įspūdingesni ir labiau atviri akims. O prieškariu abu krantus jungė ilgiausias vienos angos tiltas Lietuvoje, buvo pavadintas Klaipėdos sukilimo metu žuvusio Vinco Stašelio garbei. Kiek pastovėjės, grįžtu.

Būna, kad datos tyčia ar netyčia beveik sutampa 😊 Tai štai – prie Raudondvario šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios sustoju 2024-ųjų rugpjūčio 10-ąją, o 1851-ųjų rugpjūčio 11 d. vyskupas Motiejus Valančius, atvykęs į Raudondvarį, suteikė Sutvirtinimo sakramentą beveik dviem tūkstančiam tikinčiųjų ir su grafu Benediktu Tiškevičium aptarė mūrinės bažnyčios statymo reikalus. Sako, po penkerių metų iškilusi šventovė buvo viena puošniausių mūsų krašte. Deja, 1915 m. rugsėjo mėn. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu bažnyčia ir prie jos galo stovėjusi grafų Tiškevičių laidojimui skirta koplyčia buvo susprogdintos, iš didybės liko tik širdį varstanti griuvėsių krūva. Bažnyčios viduje, taip pat prie šoninių lauko durų ir dabar galima pamatyti išlikusias koplyčios puošybos detales. Atskiri skulptūrų gabalai už žvilgsnio užkliuvo iškart, bet tiesos nesužinojau, nepakalbinęs klebono, kaip gerai, kad užtenka drąsos 😊 Šiltai pasikalbam, pasiklausiu ir apie apanglėjusių plytų sieną virš Tiškevičiams skirtų atminimo akmenų. Pažiūrėkit kada languose atidžiau – senosios sienos plytos juodos iki aklumo... „Čia karo aidas“, - linksėdamas galva, sako klebonas, atvedęs mane prie stendo bažnyčios prieangyj ir rodydamas to meto nuotraukas. O stilingomis kolonomis išpuošta klebonija liko nepaliesta, fotografuoju pasilipęs ant milžiniško kelmo, kitaip nematyt.

Anapus gatvės – skveras ir paminklas Raudondvaryje gimusiam kompozitoriui Juozui Naujaliui, kuris, beje, buvo pirmosios visos Lietuvos dainų šventės rengėjas ir vyriausiasis dirigentas. Suoliukus žymi natos ir žodžiai. Mūsų atmintis...

Tik įžengus pro senųjų Raudondvario kapinių vartus, žvilgsnį patraukia Trispalvė juostelė ant pablukusio antkapio. Jonas Galvydis - Bykauskas buvo vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, ėjo ir Vyriausio kariuomenės vado pareigas, dalyvavo politiniame, visuomeniniame prieškario Lietuvos gyvenime.

Kiek dešiniau – prašmatnus didikų Bieleckių mauzoliejus. Pavargusių lentų durys į mauzoliejaus rūsį tik užremtos plytos gabalu, man įdomu, nesusilaikau. Keli laipteliai, akys greit apsipranta su menka prieblanda. Nieko įdomaus – šiandien čia tik kapinių rakandai, žmogiškoji liūdnokos buities dalis. Padarau kelis kadrus ir vėl užremiu duris... 

Ieškau dar vieno man svarbaus ir įdomaus paminklo – turėtų būti kažkur prie didelės tujos. Paklausinėjęs, paklaidžiojęs pagaliau sustoju prie antkapio. Čia savo žemiškajį kelią baigė italų architektas Cezaris Laurynas Anikinis. Senoji Raudondvario bažnyčia kaip tik ir buvo vienas iš jo didingų darbų, o mums architektas įdomus dar ir tuo, kad būtent Anikinis suprojektavo iki šių dienų išlikusį Žiežmarių karališkąjį dvarą.

Paskutinis šios dienos akcentas – Raudondvario dvaras, kurio mūrų spalva suteikė pavadinimą ir visam miesteliui. Ilgai dvejojau, ar apskritai šiandieną čia užsukti – esam ne kartą buvę, apie dvarą prirašyta ir pripasakota tiek, kad nieko naujo nebepridurt... Ai, tiesiog ramiai pasivaikščiosiu, nors savaitgalį tam tikrai ne pats tinkamiausias laikas. Iš tiesų – vos ne kiekviename laisvesniame parko plotelyje šurmuliuoja vestuvininkai, liejasi sveikinimai, juokas ir šampanas... Patraukiu pašaliais, į ramesnes erdves, kur ilsisi kalėdinės dekoracijos, daugiau tylos ir žolė ne tiek išminta. Mano šventė – kitokia... 😉 

2024.08.10