Šiandieną reikalai atvijo mane
į didžiausią Lietuvos kaimą. Spėliokit, kiek norit, bet vargu taip greit
pasakysit, kur esu. Duosiu dar kelias užuominas, jei padės - kaimas įsikūręs
ant to paties pavadinimo kalvagūbrio ir, vietinių teigimu, turi daugiausia
saulės laikrodžių Lietuvoje. Na, ko gero, nė kiek ne lengviau? 😊
O stoviu aš Domeikavos centre,
be automobilio ir suvokimo, kaip reikės grįžti. Remontas 😊 Ieškosiu išeities
telefonu, o, kol yra laiko, trumpai pasibastysiu po kaimą. Vandžiogalos plentu,
tapusiu pagrindine kaimo gatve, be perstojo zuja automobiliai, prireikia
neprasto akylumo perbėgt į kitą pusę, nepažioplinėsi. Stoviu bene pačiame kaimo
centre ir dairausi. Gatvė tolsta į kalną, aš žengiu į bręstančio parko pusę ir
sustoju prie pačiame gatvių trikampyje įkurdinto didžiausio pusiaujinio
lankinio saulės laikrodžio Lietuvoje, patikėkit, - tikras meno kūrinys. Laiką
tikrai rodo – kiek po devintos ryto 😊 Įsigilinus ir panagrinėjus Zodiako
ženklus, nesunkiai gali suprasti, kokiame jų kada būna Saulė. Žodžiu, gan įdomu
😊 O šiaip jau
Domeikavoj, sako, yra keturi saulės laikrodžiai, tiesa, keli iš jų stovi
meistro Broniaus Maskeliūno valdose, o vienas net rodo nagingo vyro anūkų
gimtadienius…
Visai siauručiu takeliu
žingsniuoju bažnyčios link. „Lietuvos
tautos kančių kelias“ (taip vadinasi parkas) pradėtas kurti 1996 m.
Išraiškingos, orios medinės skulptūros įamžina ir primena lietuvių tautos kovas
ir skausmus nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabarties. Masyvus akmuo parko kampe
skirtas Černobylio katastrofos 15 metų sukakčiai.
Artėju prie Domeikavos
Lietuvos kankinių bažnyčios. Pastebėkit, kad parko pavadinimas itin panašus į
bažnyčios titulą. Rūsio durys į šarvojimo patalpas praviros, bet saugomos grotų
o ir žiūrėti ten tikrai nėrą į ką, visai netraukia. Bažnyčios durys irgi atviros,
aiškiai girdžiu gaudžiant vargonus. Pataikau kaip tik į mišių pabaigą, ryto
saulės nutviekstos bažnyčios klauptuose – šešios moterėlės. Kunigo ir zakristijono
veiduose – jokio iškilmingumo ir jokios meilės darbui, atrodo, tiesiog paprasta
tarnystės diena. “Eilinę dieną rojuj Tu klupdamas eini, ieškodamas rytojaus…”,
- nusišypsau, prisiminęs kažkada populiarią Nedos dainą 😊 O bažnyčios šviesa man
patinka. Viskas kukliai, linijos griežtos savo tiesėmis, be perdėtos prabangos,
tarsi viskas būtų palikta tik žmogui ir jo tikėjimui… Mišios baigiasi ostijos
padalijimu, kunigas užbaigia vyną taurėje, ją kruopščiai išvalo ir uždengia. Gestai,
simboliai ir ritualai iki subtilumo nugludinti per amžių istoriją, viskas turi
savo prasmę… 2017-ųjų rudenį Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčiai iškilmingų
mišių metu nuolat gerbti buvo perduota palaimintojo arkivyskupo kankinio
Teofiliaus Matulionio relikvija. Neinu visai arti, lyg įkyrus žioplinėjantis turistas,
bet ją galite pamatyti nišoje po stiklu, vietoj kairiojo altoriaus. Kažkam tai
svarbu.
Kol apsuku ratą, bažnyčia
ištuštėja. Laiptais iš viršaus nusileidžia vargonininkas ir giedojusi moteris,
dar ilgai kalbasi bažnyčios šešėlyje, rodos, nenorėdami išsiskirti. Užverčiu
galvą – bažnyčios varpinės bokštas apraizgytas slegiančiu spygliuotos vielos
vainiku, lyg norint priminti, kodėl prieš gerus tris dešimtmečius monsinjoras Alfonsas Svarinskas pasiūlė parapijai bei bažnyčiai suteikti Lietuvos
Kankinių titulą…
Pereinu parką ir pasuku kavos - vistiek lauksiu, kol Reda mane išgelbės 😊 Aparatas godžiai praryja eurą, išmeta grąžą ir, kiek palaukęs, lyg pokštaudamas, ištiesia man… tuščią ir visiškai sausą vienkartinį puodelį 😊 Štai taip - “Lavazza” kartais moka vaišinti ir taip… Laiko turiu, galvoju, - reiktų paieškot nors ir menkos, bet teisybės 😊
Maloni mergina, beveik
iš karto atsiliepusi kokybės telefono numeriu, išklauso skundą, mandagiai
atsiprašo ir pažada perduoti mano kontaktus kolegei, kad išspręstų pinigų
grąžinimo klausimą. Taigi, netikėtai praturtėsiu... :) Puodelio atminčiai neimu, o, kiek patrypčiojęs, gatvės
gale jau pamatau pažįstamą mėlyno autobusiuko siluetą – Reda atlekia lyg ant
meilės sparnų 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą