Mūsų busiukas kartais mėgsta tik jam vienam smagiu būdu
pajuokauti... Tik pasileidom į kelionę, porą kartelių lengvai stabtelėjom, ir
prie Palomenės kapinių anas protestuodamas nutilo. Taip jau yra buvę, vis
nerandam šitos nervų ligos priežasties ir būdų ją gydyti 😊 Išbandžiau visus man žinomus metodus, pagrąsindamas net
virvę išsitraukiau – nė per kur... Tai virvė ir pravertė – geraširdis pusamžis
vyriškis visai smagiai partempė beveik iki pat namų, o į pasiūlytus pinigus
atsainiai numojo ranka, tai tik gražiai padėkojom ir atsisveikinom...
Susivyniojom virvę, ir busiukas stebuklingu būdu atgyjo, lyg uždainavo visa
savo metaline širdimi. Minutę padvejoję, aptarę galimus „už“ ir „prieš“,
pasukom į kelią vėl 😊
Pusvalandis mintinai žinoma asfalto juosta ir mes – Jonų ir
Janinų mieste. 1750 m. rugpjūčio 8 d. Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis
Augustas III-asis Marijonai Kosakovskienei suteikė privilegiją įkurti Jonavos
miestelį, leisti jame turgus ir apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones.
Tiesa, ši data turi be galo gilią priešistorę, mat miesto atsiradimas siejamas
su Skarulių dvaru, o jo teritorijoje žmonės paliko pėdsakus prieš daug
tūkstančių metų. Taip, taip, taip, įžangą parašiau, dabar imsiuosi esmės 😊
Šiandieną esam nutarę aplankyti tuos Jonavos kampelius, kurių
dar visai nematėm, na, ir tuos, kur vaikščiojom seniai, tai nenustebkit, kad
kažko Jums rūpimo ir gal svarbaus apie šį jaukų miestą nepapasakosim, - ko
gero, esam tai darę anksčiau, panaršykit mūsų kelionių aprašymų archyvą. Ir, be
abejonės, rasim laiko pasimėgauti kavos puodeliu 😉 Gerokai pakeiksnoję
įrenginėjamą Taurostos gatvės žiedą prieš tiltą per Nerį, pagaliau
šmurkštetelim į miestą ir beveik tuoj pat Panerių gatve vėl sukam žemyn link paupio,
aplankyti Atminimo lauką. Prisimenu mūsų susitikimą su parką puoselėjančia
tremtine Aldona Rutkauskiene – kiek daug toje moteryje žmogiškos šilumos ir
dvasios stiprybės… Tuomet išgirdom begalę įdomybių – ir apie pranašišką sapną,
ir apie akmenis, Atminimo lauke sugulusius iš šventų Lietuvos vietų, ir apie
brolius kunigus, ir apie grėsmes… Atkakli
tremtinė viena sukūrė ne tik dvigubą kryžių, bet ir iš smulkesnių akmenų
supylė kauburėlius, skirtus pokario didvyrių atminimui. Tikras paminklas žmogaus
stiprybei, gyviems – kad prisimintų, kritusiems – kad liktų gyvi atmintyje.
Nusileidžiam visai prie upės, beveik po geležinkelio tiltu.
Ko gero, drąsiai galim sakyti, kad būtent XIX a. nutiesta geležinkelio linija
iš Romnų Ukrainoje į Liepoją tapo spartaus Jonavos augimo priežastimi. XX-ajame amžiuje
upės vagą kirto net du tiltai, antrojo akmenys dar tebestūkso srovėje. O
užvertę galvas, matome gelžbetoninės slėptuvės, skirtos tilto gynybai,
likučius. 1937-aisiais slėptuves statė Lietuvos kariuomenės inžinieriniai
daliniai.
Sąjūdžio aikštėj Reda rankomis kiek pataško fontanus. Man
aikštė gražesnė žiemos vakarą, prieš Kalėdas, kai visomis spalvomis akina ir į
šviesų kvaitulįui vilioja eglė, girliandomis nukabintos liepukės, it švyturys
kelią rodo šviesos bokštas gatvių žiede. Vasara turi kitokių džiaugsmų…
Žeimių gatvės galą kelininkai nudraskė ir nukasė bene iki
mamutų kaulų, tai, norint papult link Kėdainių, reikia kiek pasisukinėt. Varom
į patį miesto gala ir net už jo, pavaikščiot po Jonavos Šmatų kapines. Dažnas
klausia, “ko mes po tas kapines trankomės, ką ten žiūrėti?” Bet tai juk irgi
mūsų istorijos puslapiai, parašyti žmonių gyvenimais, kartais, deja, – skaudūs,
kartais – didingi ir iškilūs… Kapinių centre – prieš gerus tris dešimtmečius
atidaryta Tremtinių koplyčia ir aukštas nerūdijančio plieno kryžius, nudėliotas
šventųjų paveiksliukais. Kažkam svarbu, kažkam rūpi, kažkas tikisi Dievo
malonės…
Jonavos geležinkelio stotis prieš pusantro šimto metų
kažkodėl išdygo ne miesto centre, o už 2 kilometrų nuo jo. Gal taip buvo
patogiau krovinių pervežėjams, gal tiesiog arčiau neatsirado tinkamos vietos,
bet yra kaip yra, nuo stoties iki centro tektų važiuot autobusu 😊 Unikalus vienaaukštis raudonų plytų mūras, caro laikais
turėjęs IV kategorijos stoties statusą, ir šiandien savo išskirtinėmis
linijomis traukia kiekvieno čia užsukusio akį, tikrai gražu. Na, o mums – bene
pirmas sustojimas, keliaujant traukiniu į pajūrį, kažkada esu taip keliavęs -
ilga ir nuobodi pramoga…
Trumpam užverčiam galvas prie nebenaudojamo vandens bokšto,
virtusio unikalia 33 metrų aukščio laipiojimo siena - puikus objektas visiems
aštrių pojūčių mėgėjams ir gal net alpinizmo profesionalams. O juk mes savo mieste irgi tokį
bokštą turim – o kodėl gi nepadarius kažko panašaus? Kalėdų prakartėlė
netrukdytų… 😉
Sustojam Jonavos kultūros centro pavėsyj, prie saulės skrudinamos metalinės žuvies. Kaži koks senas padargas, virtęs rodykle į meno slėnį, atveda mus tik prie skulptūros “Bardas”. Jei ne menkas užrašas, nė nesuprastum 😊 Daugiau mums suprantamo meno nematyt.
Apeinam kvartąlą ir senąja Sodų gatve kylam į kalną, link
sporto centro. Sklypą žydų kapinėms tuoj už Jonavos sporto arenos suteikė dar
dvarininkai Kosakovskiai. Kapinės ilgą laiką buvo apleistos, o šiandieną čia
tvarkingomis įstrižomis eilėmis stūkso dešimtys, o gal ir šimtai akmeninių
paminklų pamažu nykstančiais įrašais hebrajų kalba – tautos, taip pat rašiusios
Jonavos istoriją, atmintis…
Prieš trejus metus
atidarytas pėsčiųjų tiltas virš Žeimių gatvės rudens ir žiemos vakarais
tampa tikra spalvota pramoga jonaviečiams ir miesto svečiams - galite patys pakeisti tilto apšvietimo
spalvą. Per anas Kalėdas mes irgi mėgavomės spalvų žaismu, vienas smagumėlis. O
tiltas šauniai atrodo ir vasarą, pažiūrėkit nuotraukoj, toj, kur Reda po kilpom
😊
Menką laiko trupinėlį leidžiamės žemyn, link Jonavos rajono savivaldybės. Paminklai Abraomui Kulviečiui, Bronislovui Lubiui, Janinos Miščiukatės meno mokykla, vertėjo Jeronimo Ralio kapas – visi šie žmonės skirtingu laikmečiu paliko pėdsakus Jonavos istorijoj, jie nepamiršti. Parkas, kuriame pasivaikštom, - buvusios kapinės, tačiau žiemą ši vieta tiesiog trykšta šventiškumu, minios žmonių suplūsta pasidžiaugti kalėdinių eglučių miesteliu. Einam kavos… 😉
“Tai vieta Tau, Tavo draugams ir šeimai, kur gali pasimėgauti aukščiausios klasės kava, arbata” – sako “Guru cafe” reklama. Paskutinė raidė nuo sienos kažkur dingusi, bet gal retas ir tepastebi, juk ne skaityt ateina. Geras ženklas – bemaž visi staliukai lauko terasoje užimti, reiškia, kavinė populiari 😊 Vidus kažkokiu interjero stilium nestebina, sakyčiau, - toks lengvabūdiškas neįpareigojantis chaosėlis, nes reikia vietos ir vaikams, ir nuotraukoms, ir maisto šaldytuvams. Kiek pigiai atrodo visų dydžių popierinių puodelių rikiuotė lentynoje, tai mes pasiprašom kavos į normalius, keramikinius. Tik paskui suvokiu, kad tie kartoniniai gal skirti kokteiliams ar kokioms koloms, tai sorry už pirmą įspūdį 😊 Lengvam alkiui numarinti pasirenkam ryškius, vasariškai spalvotus desertus, Reda mėgausis pistacijų torčiuku, o aš – “Red velvet” su mangu. Vistik sugraibom laisvą staliuką terasoje, netrukus žvitrios merginos rankose atkeliauja ir kava, ir skonio šventė lėkštutėse. Gaiviai prašmatnu – gal taip mano neišlavintas gomurys apibūdintų abu torčiukus. Kiek garsi muzika lengvai erzina, tačiau ir netrukdo pokalbiui, o gatvės šurmulio nė nesigirdi. Kavos kartumas švelniai kutena gumurį… Ech, vasara… Mažytės siestos su saulės prieskoniu kaina - 8,90EUR.
Užsukam į senamiestį. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia oriai tyli, šventoriaus vartus apkabinusi masyvia spyna. Gyvenimo tempą čia primena tik prie namų besikuičiantys meistrai ir daržininkai, kartais tyliai praslenka automobiliai. Na, sutikite, - kur dar, vos keliasdešimt metrų nuo miesto centro, prie šaligatvio auga pomidorai ar atokaitoj šonus šildo šulinio rentinys? Mažytis šuneliokas kažkieno kieme bando įsiteikti visiems praeinantiems… Švelniai sugirgžda praveriamos restorano durys ir sotus veidas lyg nustebęs atsisuka saulei… Mes gyvenam gyvenimus… Nusibastom net iki Jonavos Didžiosios singagos, anuomet pagal sienų spalvą vadintos Baltąja. Nūnai spalva kita, kitoks ir sinagogos gyvenimas, maldas pakeitęs duonos raugo kvapas jau išsisklaidė, ateitis – miglota, lyg ryto ūkanos virš Neries… Lėtai eiti dviese, tiesiog mėgautis ėjimu ir negalvoti, kada namo, - taip gera, kad norėčiau garsiai ištarti – “sustabdykite laiką…”
Visą neilgą kelią iki namų busiukas linksmai kriuksi savo metaliniais plaučiais, lyg ryto nė neprisimintume. Mes taip pat svajingai tylim, juk tyla dviese irgi gali turėti daugybę veidų…Šiurkščiai šnabždantys ratai godžiai ryja pilkus asfalto lopus, kiekvienas miško posūkis – vis arčiau namų…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą