Didelio miesto pakraščiais

Retas kuris žinom ar bent girdėjom apie Naugardiškę, tiesa? Prieš pusė amžiaus tarp Kauno ir Garliavos įsispraudusiame kaimelyje gyveno tik kiek mažiau nei tūkstantis gyventojų, o dabar nėra nė pusės tiek, mat pusė kaimo pasiglemžė laikinojo sostinė. O 1812-ųjų vasarą čia galėjai išgirsti kone visos Europos kalbas – būtent Naugardiškėje buvo įsikūręs Prancūzijos imperatoriaus Napoleono didžiosios armijos štabas. Dabar istoriją primena tik medžio koplytstulpis virš bevardžio upelio vagos.

Beveik kitoje Garliavos plento pusėje, gilyn už kelių kvartalų, - bendruomeniškumo paminklais vadinamos Narsiečių kalnas ir Narsiečių liepų alėja. Kalnas – tai žvyras, žemės ir akmenys, kuriais žmonės atėjo čia gyventi. Kai ąną dešimtmetį Narsiečių gatvėse susiruošė kloti asfaltą, bendruomenė stojo į kovą, kad kalną išsaugotų. Pastangos virto bendru džiaugsmu, kai prieš tris su puse metų ant kalno suplėvėsavo Lietuvos istorinė vėliava... Šiandien kalnas – ne tik bendruomenės renginių vieta, nuo jo smagu stebėti saulėlydžius, o romantikams – skirti pasimatymus... 😉

Na, o liepų alėja – lyg gyvybės kelias iki Garliavos plento, sako, tarp medžių ypač gražu liepoms žydint, kai medaus kvapą galima pajusti net namuose, ir rudenį, kai medžiai ir takas suspindi auksu...

Kiek pasimalę ramesnėmis gatvelėmis, stojam prie Kauno tvirtovės III-ojo forto ir leidžiamės laiptais žemyn. Du pasauliniai karai, metų našta ir žmonės sienose paliko daugybę randų, bet fortas ir dabar naudojamas edukcijoms, parodoms ir koncertams. Tiesa, žiemą, matyt, veikla nutrūksta, nes žmogaus seniai čia bebūta. Įlindęs į vieną atvirų požemių iškart sušlampu kojas, - tik visko matę pajuodę skliautai ir tamsa... Šlepsiu atgalios...

Teleičiai – irgi mažas mažutėlis kaimelis Kauno pašonėje, net taškelio žemėlapyje nėra. Toks mažas, kad nei riboženklio, nei kokio ženklo nerasit. O kapinaitės yra, tiesa, - senos, šimto metų senumo. Paminklinis akmuo ir keli nedideli išlikę betono kryžiai vos įskaitomais užrašais žymi beveik 800 vokiečių karių, žuvusių I pasaulinio karo metais, palaidojimo vietą. „Jie buvo Motinų vaikai...“, - nebyliai sako juodas akmuo.

Jau visai už Garliavos, kiek pagirgždėję žvyrkeliu, privažiuojam kelio galą ir stojam prie atitvaro. „Garliava“ – pro drumzliną stiklą įžiūriu stotelės prie bėgių pavadinimą, tiesa, čia pat šviečia ir moderni švieslentė su traukinių grafiku. Traukiam per bėgius, ir tuoj už jų įžiūriu pylimą, dar kiek toliau Jiesios vagoje – ir pasvirusias tilto liekanas. Skaičiau kažkada - senas buvęs, per karą apšaudytas, bet išstovėjęs, o štai kažkurio pavasario potvynio šeštajame dešimtmetyje ir neatlaikė... Sovietų kariškiai visai šalia bandė statyti naują, tik ar valios neužteko, ar medžiagos dingo, bet tiltas neiškilo. Lyg sužaloti pirštai nuo pylimo styro keli betoniniai poliai, bet jų jau niekuomet neprireiks... Grįždami dar stabtelim pakalbinti vietinį vaikiną, gal net instaliacijos medyje autorių, - sako, „važiuoja žmonės traukiniais, kur dėtis, kitaip be automobilio nelabai iš čia ištrūksi“ 😊

Paskutinįsyk nuo kelio nusukam Rokuose. Kauno miesto pakraštyje iškilusi Rokų atodanga leidžia nugarmėti ir keliasdešimt metrų žemyn į Jiesią ir pažvegti  net 75 tūkstančius metų atgal, kai šiomis vietomis praslinko net keli ledynai. Prisipažinsiu – kai šlapia žemė slysta iš po kojų, artintis prie trupančio skardžio krašto gerokai nejauku, kaulelius vargiai kas sudėliotų atgal. Visai po kojomis iki pat upės vingio atsiveria bauginantis stataus skardžio horizontas, patikėkit, vaizdas – super. Polaidžio vandens apnuogintos pušų šaknys juodomis rankomis iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, bet lyg jaučia – liko metai ar keli... Bauginančiai gražu.

Viskas. Valomės murzinus batus ir už minutės jau spraudžiamės atgal į automobilių srautą, lyg banga nešantį namų link. Gerai, kad patirčių ir įspūdžių nuvalyti negalima. Nedrąsiai čiulba pavasaris... 😊 

Dvi prasmingos valandos

Dvi laisvos valandos Kaune... Žinojau apie jas iš anksto, apsižiūrėjau, ką nematyto galiu pamatyt, ir jau Baltų prospekte jungiu navigaciją.

Išsimalęs šlaitais ir nesuskaičiuojamais vingiais, keiksnodamas po žiemos gatvėse atsivėrusias duobes, pagaliau sustoju pušyno pakraštyj. Eiti - dar geras puskilometris, laimei, takas platus ir sausas, po kojomis beveik nežiūriu. Atstumas mažėja lėtai, ir pagaliau tarp medžių įžiūriu pilko betono monstrą – Kauno tvirtovės X-ojo forto pagrindinį korpusą.

Žvalgausi aplink ir bandau suvokti, kodėl fortas  buvo pastatytas būtent čia, bet pusamžis miškas ir pavasario vandens pilni grioviai slepia šimtametes paslaptis... Suprantu, kad anuomet viskas atrodė visai kitaip... Išvirtę masyvūs betono luitai – dar 1915 metų sprogimo pasekmės, kai fortą atsitraukdami susprogdino patys tvirtovės gynėjai. Viršutinė dalis – lyg lūžusi pusiau, matyt, anuomet sprogmenų tikrai nepagailėta... 

Suodžių nujuodintos sienos, gausybė šiukšlių – jau dabarties pėdsakai. Varva vanduo. Tik žalios samanų salelės atrodo mieliau, net paglostau. Vidun nelabai ir įžengiu – vien purvas, o mano šiandienos apavas kiek netinka, nepasiruošiau. Pagraibau sienas ir tamsą akimis, ieškodamas nišų link šaudymo angų, bet nematyt... Kiek tolėliau – lyg žemėmis užverstas rūsys, gal atsarginis įėjimas. 

Aplink dar įžiūriu lyg apkasų linijas, matyt, veiksmo čia netrūko... Nebylus karo aidas... Nueidamas vis atsigręžiu, dairausi, kol viskas tarsi ištirpsta tarp medžių kamienų, lyg ir nebuvau...

Nusileidęs į Raudondvario plentą, vos randu menką plyšiuką įsisprausti automobilių tėkmėn, ir srautas spėriai nuneša mane beveik už miesto ribų. Stoju iš prie stendo „Kauno rajonas“, kur kelias skyla link Raudondvario ir Babtų. Pušynas ant kalno turi savo paslaptį – tarpukariu čia buvo laisvamanių kapinės. Prisiminkim istoriją – tarpukariu Lietuva,ko gero, buvo vienintelė Europos valstybė, neturėjusi civilinės metrikacijos, tik bažnytinę, todėl netikintys tuoktis vykdavo į Klaipėdos kraštą. Be kunigų pagalbos nebuvo galima įteisinti ir gimusių vaikų ar mirties fakto. Taigi, 1936-aisiais laisvamaniai kauniečiai iš ūkininko Petro Petrausko nupirko 2 hektarus žemės ir įsteigė Kauno laisvamanių kapines. Šiandien čia nėra nei atminimo lentos, nei nuorodos – tik senas betoninis vartų bromas, prie kurio, lyg prieš paskutinę kelionę, kažkas paliko didelį krepšį gyvenimo šiukšlių. 

Vos matomu taku sunkiai kylu į statų šlaitą, ir kai jau netenku kantrybės, tarp krūmokšnių įžvelgiu antkapio šešėlį. „Studentė Liuda Mickytė-lndrašienė” – sunkiai perskaitau akmenyje… Kitas, sveikesnis paminklas, žymi Klementinos Dėnaitės kapą. Ir viskas, tiek nedaug istorijos belikę... 

Stipriau atrodo tik išlikę betoniniai tvoros stulpai, beje, žymintys ne tik visas kapines, bet ir nedidelį sklypą jų viduje, kur ir buvo laidojami laisvamaniai... 

Grįžtu gerokai platesniu taku, pro šiandien apleistą, o anksčiau labai saugotą sklypą, aptvertą spygliuota viela. Kažkokia pusiau statybų ar sandėliavimo aikštelė, kurioje vienintelis malonumas – pavasario vėjas.

Dar šoktelnu Nevėžio pakrante link Babtų, prie senojo Raudondvario tilto. Tarpukario Lietuvoje 106 metrų ilgio vienos angos tiltas buvo ilgiausias Lietuvoje, bet 1941 m. besitraukdama sovietų armija jį susprogdino... 1931-aisiais atidarytam tiltui anuomet buvo suteiktas Raudondvario šaulių būrio vado Vinco Stašelio, žuvusio Klaipėdos sukilimo metu, vardas. O griuvėsiai, lyg nemarūs istorijos liudininkai, tebestūkso abipus Nevėžio vagos.

Visai šalia tilto – prieš dešimtmetį iškilęs didingas kalavijo formos metalinis kryžius, iš kurio skleidžia skrydžiui sparnus laisvės paukštis. Čia – Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo ir vado, brigados generolo Kazio Veverskio žūties vieta. Kitoje kelio pusėje, tarp pajuodusių pernykščių lapų, vos matomai žaliuoja žemėn įsmeigtas mažas kryželis. Gal kažkas generolui paliko savo atminimo ir pagarbos ženklą...

Štai tiek šiandien žinotos ir nežinotos istorijos atspindžių. Dvi prasmingos valandos.